Mūsų autoriai:
JUOZAS BANIONIS
Humanitarinių mokslų daktaras,
LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas
GINTAUTAS MIKNEVIČIUS
LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis istorikas
KRISTINA BURINSKAITĖ
Humanitarinių mokslų daktarė,
LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vyresnioji patarėja
STRAIPSNIAI – ARTICLES
Juozas Banionis
Lietuvių politinė išeivija, keldama Lietuvos laisvės bylą suvokė, kad, išlaikant šios problemos aktualumą tarptautinėje plotmėje, svarbu ne tik toliau stiprinti ryšius su artimo likimo baltiečiais, bet ir megzti kontaktus su kitų Rytų Europos tautų, esančių sovietų priklausomybėje, išeiviais, ir bendraujant su jais siekti sutartinų veiksmų bendroje laisvinimo veikloje. Viena tokio bendradarbiavimo krypčių tapo lietuvių išeivijos ryšių plėtojimas su ukrainiečiais.
Lietuvos diplomatinė tarnyba (LDT) vadovavosi nuostata, pagal kurią įmanomi glaudūs ryšiai, jungiantys tik Baltijos valstybes, išskiriant Baltarusiją ir Ukrainą, prieš Antrąjį pasaulinį karą buvusias SSRS sudėtyje, ir tuo aiškiai tvirtintinas Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumo tarptautinis pripažinimas. Tačiau atsižvelgiant į kylantį Jungtinių Europos valstybių sąjūdį, kurio užuomazgos siekė laikotarpį prieš Antrąjį pasaulinį karą ir kuris propagavo idėją vienyti Rytų bei Vakarų Europos kraštus, įskaitant ir Ukrainą, beįsivyraujančios nuostatos keitėsi.
Ukrainiečių pusė, palaikydama vienijimosi idėją, pradžiai siūlė šį modelį taikyti Rytų Europai, kuri, siekdama išsilaisvinimo, imtųsi vienybės ir burtųsi pradedant nuo mažesnio branduolio. Pirminiame susivienijime buvo matomas regiono (Juodosios ir Baltijos jūrų) pagrindu sudarytas blokas, kuriame, be Ukrainos, dar turėtų būti Baltarusija (Gudija) Lietuva, Latvija, ir Estija, o bloko sąjungininke – Lenkija.
Todėl išlaikant Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos šalių įjungimo į SSRS nepripažinimą, tapo reikšminga palaikyti ir kitų sovietinėje priklausomybėje esančių tautų, įskaitant ir ukrainiečių, išsilaisvinimą. Pagrindiniai lietuvių išeivijos veiksniai – Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), Amerikos lietuvių taryba (ALT), Lietuvos laisvės komitetas (LLK), o vėliau (nuo septintojo dešimtmečio) ir Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB), drauge su JAV lietuvių bendruomene – įsitraukė į politinių ryšių paiešką su istorinių sąsajų neneigiančiais, palaikančiais išsilaisvinimo idėją ukrainiečiais. Jie savo Tėvynės – Ukrainos lūkesčius Vakaruose reiškė per organizacijas: Ukrainos tautinę tarybą (UNR), Pasaulio ukrainiečių kongresą, Amerikos ukrainiečių kongresą. Tiek lietuvių, tiek ukrainiečių išeivijoje pozicijas artino Vilniaus ir Lvovo priklausomybės problemos kėlimas. Taigi galima teigti, kad nuo pat penktojo dešimtmečio pabaigos lietuvių politiniai veiksniai, užmegzdami ryšius su minėtų ukrainiečių lyderiais Vakaruose, pasisakė už tarpusavio bendradarbiavimo skatinimą Rytų Europos kontekste. Paties proceso eiga numatyta tol, kol bus pasiekta visiška Lietuvos ir Ukrainos nepriklausomybė, o atgavus tautoms laisvę, patikinta, kad bendradarbiavimas nesustos ir jų istorinė, tapusi tradicine, draugystė tęsis: toliau bus plėtojamos kultūrinės, politinės sąsajos ir išugdyta dvasia puoselėjami abiejų valstybių santykiai. Labai svarbu, kad tiek Lietuvos, tiek Ukrainos išsilaisvinimo iš komunizmo gniaužtų siekiai buvo keliami abiejų tautų išeivijai Vakaruose vykdant viešas antisovietines akcijas.
1975 m. prasidėjęs Helsinkio procesas suteikė naujų impulsų Rytų Europos tautų, įskaitant lietuvių ir ukrainiečių, laisvinimui. Abiejų tautų ryšių stiprinimu rūpinosi ir įsiliejusios naujos pajėgos, jų bendradarbiavimą sustiprino į Vakarus atvykę disidentai, pabrėždavę vieningos kovos prieš komunistinį režimą svarbą. Kartu pasauliui buvo reiškiami Rytų Europos tautų lūkesčiai, kad šiai Senojo žemyno daliai valdyti geriausiu pavyzdžiu galėtų tapti Vakarų demokratija.
In raising the issue of Lithuania’s freedom the political diaspora of Lithuanians understood that seeking to maintain the relevance of this problem on the international plane it is important not only to further strengthen relations with other Balts of a similar fate but also to establish contacts with the emigrants of other Eastern European nations which live in dependence of the Soviet Union and by communicating with them to seek for concerted actions in the joint liberation activity. Developing relations between the Lithuanian diaspora and the Ukrainian one became one of the directions of such cooperation.
The Diplomatic Service of the Republic of Lithuania followed the principle according to which close relations linking only the Baltic States were possible, excluding Belarus and Ukraine which were in the composition of the Soviet Union before World War II; this fact definitely confirmed the international recognition of the statehood of Lithuania, Latvia and Estonia. However, taking into consideration the emerging movement of the United States of Europe whose germs dated back to the period before World War II, and which promoted the idea of uniting the states of Eastern and Western Europe, including also Ukraine, the principles which were becoming predominant changed.
Supporting the idea of unification, the Ukrainian side, at the beginning offered to apply this model in Eastern Europe, which, seeking to achieve liberation should strive for unity, come together and play an active part beginning with a smaller nucleus. The block formed on the basis of the region (the Black Sea and the Baltic Sea) was seen in which, apart from Ukraine, there should be Belarus (often referred to as Belorussia), Lithuania, Latvia and Estonia, and Poland – as an ally of the block.
Therefore, approving of nonrecognition of Lithuania’s and other Baltic countries’ joining the USSR, it became important to support liberation of other nations under Soviet domination, including that of Ukrainians. Main factors of the Lithuanian diaspora – the Supreme Committee for the Liberation of Lithuania or VLIK, the Lithuanian Freedom Committee (LLK), and later (from the 1960s) the Lithuanian World Community, in cooperation with the Lithuanian American Community – became engaged in a search for political relations with the Ukrainians who did not deny historical links and supported the idea of liberation. They expressed the expectations of their Motherland – Ukraine – in the West through the following organisations: the Ukrainian National Council (UNR), the Ukrainians World Congress, the Ukrainian American Congress. Raising the issue of independence of Vilnius and Lvov brough the positions of both the Lithuanian and Ukrainian diasporas closer together. Hence, it can be stated that since the end of the 1940s, Lithuanian political factors, in establishing contacts with the above-mentioned Ukrainian leaders in the West, spoke for promoting cooperation between themselves in the context of Eastern Europe. The course of the process itself was planned until full independence of Lithuania and Ukraine had been achieved, and after freedom for the nations had been regained, it was assured that cooperation would not be withheld and their historical friendship, which had become a tradition, would continue: cultural, political links would further be developed and strengthened and relations between both states would be fostered in the spirit of partnership that had been formed. It is very important that both Lithuania’s and Ukraine’s aspirations towards emancipation from the iron grip of Communism were professed while the diasporas of both nations conducted public anti-Soviet campaigns in the West.
The Helsinki process that started in 1975 provided the movement of liberation of Eastern European nations, including Lithuanians and Ukrainians, with the new impetus. New forces that joined the movement did their utmost to strengthen relations between both nations and the dissidents who arrived in the West expanded their cooperation underlying the importance of a unified fight against the communist regime. At the same time the expectations and conviction of the Eastern European nations that Western democracy could be the best example of governance to that part of the old Continent were expressed.
Gintautas Miknevičius
Kristina Burinskaitė
Po 1953 m. KGB susiduria su naujais iššūkiais. Sovietinei sistemai laipsniškai atsiveriant, užsimezga vis intensyvesni ryšiai su Vakarais mokslo, kultūros, pramonės, turizmo srityse, o tai yra jau tam tikras iššūkis apsaugant strategiškai svarbią informaciją ir užtikrinant teritorijos kontrolę. Tačiau pilietinio pasipriešinimo, idėjų kovos vien brutaliomis priemonėmis palaužti nebeįmanoma. Slapti bendradarbiai tampa vis svarbesniu įrankiu įgyvendinant KGB užduotis. Didžiausią vertę agentui sukuria jo aplinka ir tai, kuo jis gali būti naudingas KGB. Tad tampa svarbu ne tik profesinės savybės, žinios, bet ir asmeninės savybės.
Agentų darbe svarbiausia tampa ne tiek informacijos rinkimas, dominavęs kovos su partizanais metu, bet tam tikrų idėjų ar gandų sklaida, kai kurių visuomenės grupių (jaunimo, inteligentijos, kultūros, švietimo, dvasininkijos atstovų) nuotaikų, nuostatų stebėsena ir analizė bei kitų užduočių vykdymas. Tad svarbiausia savybe verbuojant asmenį, tampa agento amžius, išsilavinimas, pareigos, socialinė terpė, kurioje jis dirba ar gyvena. KGB ataskaitose dažniausiai minimos, todėl ir pasirinktos, šios visuomenės grupės: kūrybinė ir akademinė, techninė inteligentija (mokytojai, dėstytojai, medikai, menininkai, inžinieriai, specialistai), politiniai kaliniai (tremtiniai), dvasininkija, jaunimas, darbininkai (darbininkai ir kolūkiečiai). Agentų išsilavinimą ir socialinę padėtį, gal kiek mažiau amžių, lėmė miesto (rajono), KGB terminais kalbant, operatyvinė padėtis: teritorijos geografinė padėtis (pvz., pasienis), Kauno, kaip tarpukario sostinės, kurioje didelė inteligentijos, jaunimo, grįžusių politkalinių ir tremtinių koncentracija, kituose miestuose esantys pramonės, mokslo, švietimo, kultūros objektai, tam tikrų socialinių grupių, tokių kaip buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, turintis ryšių su užsienyje gyvenančiais asmenimis, ir, aišku, svarbus dvasininkijos faktorius. Nors siekiama turėti kuo didesnį agentų skaičių tarp jaunimo, politkalinių, dvasininkijos, KGB ataskaitos rodo, kad jų dedamos pastangos nedavė atitinkamų rezultatų.
Agentūros išsilavinimo lygis ir socialinė bazė – sudėtinė KGB agento portreto dalis. Iš prieinamos informacijos apie KGB agentų psichologinę charakteristiką daryti išvadas apie agento portretą sunku. Tačiau pati agento veiklos specifika: viską slėpti nuo šeimos, aplinkinių, specifinės užduotys, kaip rinkti ir išgauti tam tikrą informaciją, priartėjimas prie tam tikrų asmenų, reikalavo tam tikrų įgūdžių, tokių kaip komunikabilumas, bet, kita vertus, ir tam tikro uždarumo, taip pat lankstumo, šaltakraujiškumo. Tačiau didžiausiai agento vertybė –sugebėjimas priartėti prie KGB naudingų žmonių ar informacijos.
After 1953, the KGB faced new challenges. With the Soviet system gradually opening, ever more intense relations with the West in the fields of science, culture, industry and tourism were established, which was a certain challenge in protecting strategically important information and ensuring control of the territory. However, it was no longer possible to break civil resistance and the fight of ideas by means of brutal measures alone. Secret collaborators became an ever more important instrument in implementing the KGB tasks. The agent’s environment and in what way he could be of use to the KGB created the greatest value for the agent. Hence, not only professional experience and knowledge but also personal qualities became important.
It was not only collection of information that prevailed during the fight against partisans but also the dissemination of certain ideas or rumours, observance and analysis of moods and principles of certain groups of society (the youth, the intelligentsia, representatives of culture, education and clergy), as well as performance of other tasks became of greatest importance in the agents’ work. Hence, the most significant feature in recruiting an individual became his age, education, duties and responsibilities, the social medium in which he worked and lived. The following groups of society are most often referred to in the KGB reports, which determined their choice: the cultural and academic, technical intelligentsia, (teachers, lecturers, physicians, artists, engineers, specialists), political prisoners (deportees), the clergy, the youth, workers (workers and collective farmers). Agents’ education and social situation, perhaps their age to a lesser degree, were determined, speaking in the KGB terms, by the operational situation of a city (region): the geographical location of the territory (e.g., the border), the city of Kaunas as the temporary capital of the interwar period, where there was a great concentration of the intelligentsia, young people, political prisoners and deportees who came back from places of imprisonment, objects of industry, science, education, culture located in other cities, certain social groups, such as the former political prisoners, deportees who maintained contacts with people living abroad and, of course, the factor of the clergy was of great significance. Though it was sought to have as many agents as possible among the young people, political prisoners and the clergy, the KGB reports show that the KGB efforts gave no desired results.
The level of education and the social basis of the agency was an integral part of the portrait of the KGB agent. On the basis of the available information about the psychological characteristic of the KGB agents, it is difficult to draw conclusions about the agent’s portrait. However, the specificity of the agent’s activity that included concealing everything from the family, the surrounding people, specific tasks, how to collect and obtain certain information, approaching certain persons – required certain skills such as communicability, but, on the other hand, certain reticence, as well as flexibility and composure. However, the most valuable quality of the agent was the ability to come close to the people and information that were of use to the KGB.
STUDENTŲ STUDIJOS – STUDENTS᾿ RESEARCH
Gabija Juodėnaitė
Dėl Sovietų Sąjungos vykdytos represijų politikos į rytus buvo ištremta apie 40 tūkst. lietuvių vaikų su šeimomis, kurie Sibire pradėjo arba tęsė mokslus. Sovietų Sąjunga, suprasdama švietimo sistemos svarbą auklėjant naująją, režimui lojalią kartą, tam skyrė nemenką dėmesį: didino finansavimą, įvedė privalomą mokslą. Antrojo pasaulinio karo nuostoliai buvo juntami ir švietimo sistemoje: karo metais mokinių skaičius mokyklose smuko net iki 25 proc., o prieškarinius rodiklius vėl pasiekė iki 1950 m. Mokymosi sąlygos mokyklose buvo itin prastos: trūko mokytojų, patalpų, priemonių, vadovėlių. Pokariu situacija ėmė kiek gerėti, tačiau daugmaž iki šeštojo dešimtmečio pradžios didesnių pokyčių neįvyko. Didžiausią įtaką mokymosi kokybei turėjo mokytojai. Svarbią vietą mokymosi sistemoje užėmė ideologinis švietimas siekiant paversti vaikus lojaliais sovietiniais piliečiais. Vis dėlto didesnės įtakos tremtinių vaikų savimonei ideologija neturėjo. Tai laikoma tėvų nuopelnu – sugebėjimu vaikams įdiegti kritišką aplinkos suvokimą. Suaugusieji, siekdami, kad vaikai neprarastų tautinės tapatybės, nebūtų veikiami sovietinės propagandos, ėmėsi juos mokyti namuose, steigti slaptas „vargo mokyklas“. Pasak tremtinių, toks mokymas turėjo didelės įtakos, kad vaikai nesurusėtų. Tremtinių aukštojo mokslo galimybes buvo bandoma riboti, tačiau vis dėlto nemažai jų įstojo į aukštąsias mokyklas ir sėkmingai baigė mokslus.
As a result of Soviet repression about 40,000 Lithuanian children with their families were deported to Siberia, where they had started or continued their education. The Soviet, with knowledge of education importance of the new regime loyal generation, spend a lot of attention, increased funding, and enforce compulsory education. The education system was affected by World War II: the number of pupils in schools fell by as much as 25%, pre-war levels were reached again by 1950. School conditions were poor – children did not have learning tools, there was a lack of premises, textbooks, teachers. The situation started to get a little better in the post-war period, but no major changes took place until about the early 1960s. Teachers had the greatest influence to the quality of learning. Ideological education played an important role to the learning system turning children into loyal Soviet citizens. However, adults were teaching their children at home in case of possible ideology affection, loss of national identity. The opportunities of deported people to study at higher schools were limited, nevertheless, a number of them entered higher education and completed their studies.
IŠ ARCHYVŲ – FROM THE ARCHIVES
Vida Komičienė
Straipsnyje analizuojama aktuali tema – Sovietų Sąjungos padarytos žalos ištyrimas reikalaujant visuomenei – svarbi Lietuvai, Latvijai ir Estijai, taip pat ir užsienio valstybėms dėl to, kad Baltijos šalių ekonominė raida buvo suspenduota ilgiems priklausomybės metams. Sovietinės okupacijos žalos apskaičiavimas svarbus dar ir dėl to, kad Rusijos propaganda nepaliaujamai skleidžia mitą, jog Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, sovietinė valdžia suteikė tiek naudos, kad ji turėtų sumokėti už pastatytas gamyklas, sukurtą socialistinę gerovę ir kt. Tikslas – remiantis Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma finansine dokumentine medžiaga – išslaptintais okupacinio režimo finansinės apskaitos dokumentais – nustatyti finansinės žalos aspektą, siekiant išsiaiškinti mitą apie tariamą Lietuvos skolą SSRS.
ATMINTIS – MEMORY
Olegas Usačiovas
Politinė istorinės atminties sudedamoji – svarbi teorinė ir praktinė kiekvienos visuomenės problema. Kitų šalių patirtis šioje srityje padėtų praplėsti lietuviškosios istorijos politikos akiratį, aiškiau artikuliuoti nuosavą problematiką. Šio straipsnio tikslas – retrospektyviai apžvelgti Ispanijos atminties politikos pilietinio karo aukų atžvilgiu esmines slinktis ir kontekstus laikotarpiu nuo 1930-ųjų iki mūsų dienų, aiškinant jas istoriškai susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Bibliografinis straipsnio pagrindas – fundamentalūs veikalai apie Ispanijos pilietinį karą (1936–1939) ir profiliniai straipsniai anglų ir ispanų kalbomis.
Prie to būtų galima pridėti asmeninę gyvenimo Ispanijoje (2001–2019) patirtį, pokalbius su karo dalyviais, pokarį ir diktatūrą prisimenančiais žmonėmis. Turinys skirstomas į įvadinę dalį, keturis skyrius, apimančius apibrėžtus laikotarpius: nuo Ispanijos Antrosios Respublikos paskelbimo iki pilietinio karo pabaigos (1931–1939), Francisco Franco režimo (1939–1975), demokratinės transformacijos (1975–1996), dabarties laikotarpio (1996–2021) ir apibendrinančias išvadas.
KRONIKA – CRONICALS
LGGRTC generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys
Lietuvos Respublikos Seimas 2021 m. balandžio 22 d. slaptu balsavimu paskyrė ilgametį LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimų departamento direktorių Arūną Bubnį visos institucijos vadovu penkerių metų kadencijai.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, pristatydama siūlomą naują Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovą, pabrėžė tikinti, kad jam pavyks plėtoti ryšius su akademine bendruomene, atkurti darbuotojų ir visuomenės pasitikėjimą šia institucija. „Ši kandidatūra turi tvirtą atramą ne tik istorikų bendruomenėje, bet ir pačiame LGGRTC. A. Bubnys yra užsitarnavęs pasitikėjimą, kuris, tikiu, leis jam užtikrinti sklandų darbą bei nešališkumo ir skaidrumo standartus Genocido centre“, – parlamente teikdama kandidatūrą į LGGRTC generalinio direktoriaus postą, kalbėjo V. Čmilytė-Nielsen.
2021 m. balandžio 15 d. prisistatymo kalboje Seime A. Bubnys teigė sieksiantis, kad įstaiga atgautų pažeistą prestižą, transformuotųsi, augtų, taptų autoritetinga Lietuvos visuomenės bei užsienio partnerių akyse. Paliesdamas valdymo krizės metu atsiradusį kolektyvo susipriešinimo klausimą, A. Bubnys pažadėjo siekti normalizuoti atmosferą darbovietėje, sutelkti susiskaldžiusį kolektyvą, grąžinti įstaigą į normalaus darbo vėžias. Be to, kandidatas pastebėjo, kad reikėtų atlikti įstaigos veiklos auditą, išsiaiškinti silpnąsias vietas, tai, kas funkcionuoja netinkamai, galvoti apie optimizaciją ir galbūt reikalingas reformas.
Kalbėdamas apie Centro mokslinius tyrimus, būsimasis direktorius pažadėjo stiprinti mokslininkų pajėgas, pritraukti daugiau kvalifikuotų specialistų. Pasak A. Bubnio, labai svarbu sujungti ligšiolinį įdirbį su naujais, dabarties diktuojamais poreikiais, stiprinti bendradarbiavimą su XX a. istoriniais tyrimais užsiimančiomis institucijomis – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos universitetais, Istorijos institutu bei panašiomis įstaigomis užsienyje.
Naujasis centro vadovas visą savo profesinę veiklą yra paskyręs 1941–1944 m. vokiečių okupacijos tyrimams. Svarbiausios darbo kryptys: lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 m., lenkų pogrindis Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, holokaustas Lietuvoje. 1994 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Antinacinė lietuvių rezistencija 1941–1944 m.“ 1998 m. išleido monografiją „Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944“. Nagrinėjamomis temomis paskelbė keliolika mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio šalių (Lenkijos, Vokietijos) leidiniuose.
A. Bubnys pakeitė 2021 m. balandžio 1 d. Seimo nutarimu iš generalinio direktoriaus pareigų slaptu balsavimu atleistą generalinį direktorių Adą Jakubauską, kuris šias pareigas ėjo nuo 2020 m. birželio 25 d.
Antano Kraujelio-Siaubūno slėptuvės paieška
Utenos rajone Papiškių kaime buvusioje Pinkevičių sodyboje rastas ilgiausiai prieš sovietų okupaciją ginklu kovojusio partizano Antano Kraujelio-Siaubūno bunkeris-slėptuvė. Iš visų žinomų partizanų slėptuvių ši įrengta vėliausiai – 1960 m. Slėptuvė unikali ir dar dviem požymiais: jos sienos ne medinės, kaip įprasta, o sumūrytos iš akmenų, todėl slėptuvės erdvė išliko nepakitusi. Netradicinė ir jos įrengimo darbų seka – pirmiausia įrengta slėptuvė, o tik paskui ant jos sumūryta duonkepė krosnis ir įrengtas namas. Dėl šio slėptuvės unikalumo kagėbistai slėptuvės maketą naudojo kaip mokomąją priemonę KGB aukštojoje mokykloje Maskvoje.
Antano Kraujelio atminimo įamžinimo labdaros ir paramos fondui įsigijus Pinkevičių namą ir pradėjus ruošti būsimo muziejaus projektą, fondo direktoriaus Viliaus Maslausko iniciatyva šį lapkritį Pinkevičių sodyboje buvo atlikti archeologiniai tyrimai. Tyrimus organizavo ir koordinavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas Dalius Žygelis, juos atliko Kultūros vertybių globos tarnybos specialistai – vadovas, archeologas Linas Kvizikevičius ir archeologė Vitalija Vėževičienė. Tyrimus finansavo Krašto apsaugos ministerija.
Prieš tyrimus D. Žygelis apklausė liudininkus, išstudijavo Lietuvos ypatingajame archyve saugomą medžiagą ir nustatė, kad 1960 m. A. Kraujelis naują slėptuvę įsirengė svainiui Antanui Pinkevičiui statant namą. Liudininkai nurodė vietą, kur 1965 m. A. Kraujelio žūties metu stovėjo duonkepė krosnis, po kuria buvo įrengta slėptuvė. Pagal KGB išmatavimus ir nuotraukas slėptuvė turėjo užimti tik vadinamojo papečkio erdvę. Kadangi duonkepė krosnis apie 1971 m. buvo nugriauta, o jos vietoje pastatyta koklinė krosnis, kuri vėliau taip pat buvo nugriauta, atrodė, kad slėptuvė sunaikinta.
Tačiau atlikus archeologinius tyrimus nustatyta, kad slėptuvė vis tik buvo įgilinta į žemę, o KGB matavimai – netikslūs. Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad slėptuvės ilgis – 1,70 m.
Antano Kraujelio-Siaubūno bunkeris-slėptuvė Utenos r. Papiškių k. buvusioje Pinkevičių sodyboje
Slėptuvės dugnas išklotas skirtingo pločio (10–26 cm) lentomis; sienos lygios, sumūrytos iš tašytų akmenų. Pietinėje slėptuvės pusėje, 1,32 m nuo šiaurinės sienelės, ant metalinio kampuočio sudėjus masyvius akmenis įrengta niša, prailginanti apatinę slėptuvės dalį iki 1,70 m. Tikėtina, kad tokia konstrukcija buvo neišvengiama siekiant padaryti duonkepei krosniai tvirtesnį pamatą ir kartu suteikiant galimybę besislepiančiam asmeniui patogiau įsitaisyti – ištiesti kojas. Taip pat buvo rasta ventiliacinė sistema – vakarinėje slėptuvės pusėje įrengta su dūmtraukiu susisiekianti anga.
Antano Kraujelio palaikai surasti 2019 m. birželio 13 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro inicijuotų ir vykdytų archeologinių tyrimų metu Vilniaus Našlaičių kapinėse. Palaikai rasti po kelių dešimtmečių A. Kraujelio artimųjų, istorikų ir archeologų vykdytų paieškų.
2019 m. spalio 26 d. ilgiausiai prieš sovietų okupaciją kovojusio partizano palaikai iškilmingai palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse, Lietuvos kariuomenės karininkų laidojimo kvartale.
Parengė Dalius Egidijus Stancikas
KNYGOS – BOOKS
Merkio rinktinės štabo dienoraštis 1945–1946 m., sudarytojas Algis Kašėta, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2021, 208 p.
Lietuvos gyventojų genocidas V tomas (N-Ž), 1950–1953 m., atsakingoji redaktorė Teresė Birutė Burauskaitė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2021, 576 p.
Kristina Burinskaitė, LSSR KGB versus Lithuania, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2021, 216 p.
Virginija Skučaitė, Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2021, 244 p.
Jonas Kadžionis-Bėda, Per skausmo pelkes, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2021, 220 p.
Sibiro Madona, sudarytoja Birutė Panumienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2021, 216 p.
