„Genocidas ir rezistencija“ 2021 m. Nr. 2 (50)

Išvados

1941 m birželio 25-29 d. žydų pogromai Kauno mieste yra sudėtinė dalis pirmojo Lietuvos žydų genocido etapo, kuris apima laikotarpį nuo 1941 m. birželio pabaigos iki rugpjūčio pradžios. Birželio 25-ąją dieną, kai prasidėjo pogromai, sukilimas Kaune (kitose Lietuvos vietovėse sukilimas dar vyko) jau buvo tik ką pasibaigęs. Tą pačią dieną į Kauną įžengė Šiaurės armijų grupės 16-osios armijos ginkluotosios pajėgos, buvo įsteigta 821-oji karo lauko komendantūra. Vokiečių karinės administracija įsteigimas reiškė tai, kad jai atiteko aukščiausios valdžias funkcijas, kurios iki tol, t. y. labai trumpai vykdė Laikinoji Lietuvos vyriausybė. Vokiečiai nepripažino nei Laikinosios Lietuvos vyriausybės, nei paskelbtos nepriklausomybės, o sukilimo metu pradėtas atkurti vietinės administracijos įstaigas vertino  kaip sau pavaldžias.

Pagrindiniu žydų pogromų Kaune organizatoriumi laikytinas Vokiečių saugumo policijos ir SD A operatyvinės grupės vadas SS brigadefiureris Walteris Franzas Stahleckeris. Užsiimti tokia veikla jį įpareigojo 1941 m. birželio 17 d. d Berlyne iš SS ir policijos vado Heinricho Himmlerio, RSHA viršininko Reinhardas Heydricho gauti nurodymai, pagal kuriuos okupuojamose srityse neturi būti daroma kliūčių tiems, kas nori apsivalyti nuo komunistų ir žydų, ir juos skatinti, nepaliekant pėdsakų. Iš dalies jam buvo palanku tai, kad 1941 m. birželio sukilimo metu Lietuvos vietovėse veikę partizanai sukilėliai pradėjo persekioti, suiminėti žydų, lietuvių, kitų tautybių asmenis, kuriuos įtarė buvus sovietų režimo rėmėjais. Kauno mieste tokie suėmimai ypač suintensyvėja birželio 24-ąją, t. y. pasibaigus kovoms su raudonarmiečiais, sovietų režimo rėmėjais. W. F. Stahleckeris tikėjosi, kad jam šiuos procesus pavyks pakreipti link „Lietuvos žydų problemos“ sprendimo, pagal sau naudingą scenarijų. Jo inicijuotus ir 1941 m. birželio 25-29 d. Kaune vykusius pogromus galima iš dalies vertinti kaip jau minėtų įvykių paralelę. Pogromus sudarė smulkieji pogromai (žūdavo nedidelės grupelė žydų, pvz. po 5 asmenis) ir du didesnio mąsto pogromai Vilijampolėje (1941 m. birželio 25-27 d.) ir „Lietūkio“ garaže (1941 m. birželio 27 d.).

Organizuodamas pogromus W. F. Stahleckeris pasinaudojo visuomenėje esančiais nesutarimais. Jam pavyko pasitelkti „Geležinio vilko“ organizacijai, t, y. voldemarininkams artimus asmenis A. J. Klimaitį, karininkus mjr. K. Šimkų ir ltn. B. Norkų. Jų prisidėjimui iš dalies įtakos galėjo turėti tai, kad daug voldemarininkų buvo nepatenkinti sukilimo išdavomis, nors patys sukilimui pritarė, buvo jo dalyviais. Netenkino, kad valdžia atiteko ne jų grupuotei. Manė, kad Lietuvos laikinojoje vyriausybėje, administracijoje įsigalėjo krikščionių demokratų pakraipos asmenys ir nevykdys jų programos, kad jie vokiečiams yra ideologiškai artimesni nei jų oponentai. Jie buvo pasirengę kovai dėl valdžios, o W. F. Stahleckerį, kitus okupacinės valdžios pareigūnus greičiausiai vertino kaip priemonę siekiant savų tikslų Kita vertus, voldemarininkams buvo būdingas antisemitizmas, pasirengimas bendradarbiauti su Trečiuoju reichu. W. F. Stahleckeris per A. J. Klimaitį, karininkus mjr. Kazį Šimkų ir ltn. Bronių Norkų, kitus asmeninis disponavo pajėgomis, t. y. pogromininkais, kurių buvo apie 300 asmenų. Greičiausiai tai buvo partizanai, kurie orientavosi į „Geležinio vilko“ organizaciją, buvo linkę atsiriboti nuo vyriausybės ir LAF’o. Nuo bendro Kaune ir užmiestyje veikusių partizanų skaičiaus (3396) jie sudarė apie 8,83 proc. A. J. Klimaičio būrio nariai buvo smulkiųjų pogromų, Vilijampolėje ir „Lietūkio“ garaže pogromų dalyviai. Tačiau liudijimų, kurie konkrečiai, tiesiogiai apibūdintų A. J. Klimačio kaip pogromininko asmeninius veiksmus, nėra išlikę. Karininkai mjr. Kazys Šimkus, ltn. Bronius Norkus sietini su dalyvavimų pogromu Vilijampolėje, tačiau tiesioginių liudijimų, kurie konkrečiai apibūdintų jų veiksmus per pogromą, nėra išlikę. Apie tai, kokie galėjo būti jų kaip dalyvių veiksmai, galima spręsti tik pagal pogromų eigos pobūdį. Laikinoji Lietuvos vyriausybė nebuvo pajėgi pogromininkų, nes juos palaikė A operatyvinės grupės pareigūnai, disponavę realia karine jėga.

Be voldemarininkų į žydų pogromus W. F. Stahleckeris buvo suinteresuotas įtraukti ir kitas visuomenės grupes. 1941 m. birželio 25 d. susitikimas su beatsikuriančios lietuvių saugumo policijos pareigūnais reiškė ne tik W. F. Stahleckerio mėginimą įtraukti juos į žydų pogromus, bet ir tai, kad jis pradeda traktuoti beatsikuriančią lietuvių saugumo policiją kaip jo įstaigai pavaldžią struktūrą, vykdančia jo nurodymus. Tačiau tyrimas nepatvirtina prielaidos, kad beatsikurianti lietuvių saugumo policiją kaip institucija (priešingai voldemarininkams) tapo aktyvia, tiesiogine W. F. Stahleckerio inicijuotų pogromų dalyve,. Dalinai įtakos tam galėjo turėti tai, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo priešiška pogromams, viešiems susidorojimams su žydais ir lietuvių saugumo policija kaip institucija buvo jos atkurta. Kita vertus A operatyvinės grupės vadas W. F. Stahleckeris pirmosiomis savo buvimo dienoms Kaune negalėjo jos pilnai  kontroliuoti. Ant lietuvių saugumo policijos meta šešėlį tai, kad tarp žydų, žuvusių 1941 m. birželio 27 d. pogromo „Lietūkio“ garaže metu, buvo tokių, kurie prieš savo žūtį buvo jos žinioje. Pasibaigus 1941 m. birželio 29 d. viešiesiems susidorojimas su žydais, žydų egzekucijos pradėtos, vadovaujant SS karininkams, pradėtos vykdyti Kauno VII forte. Tarp 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį žuvusių žydų buvo tokių, kuriuos pogromo laikotarpiu buvo suėmę partizanai ir perdavę lietuvių saugumo policijos žinion.

Kauno mieste vykusių žydų pogromų dalyviais buvo ir vokiečių kariai. Vilijampolėje vykusio pogromo metu būta epizodo, kai vokiečių kariai stovėjo ant tilto per Vilijos upę ir šaudė į žydus, kurie šoko nuo tilto į upę. Taip pat vokiečių kariai buvo susiję ir su 1941 m. birželio 27 d. pogromu „Lietūkio“ garaže, tiksliau su jo pirmuoju etapu. Jie kartu su lietuvių baltaraiščiais atvarė į garažą grupelę žydų, kad šie iškuoptų  mėšlą, šiukšles. Tuo metu, kai žydai kuopė garažą (nešė rankomis mėšlą iš jo vidaus į kiemą) vokiečių kariai kartu su baltaraiščiais brutaliai tyčiojosi, kankino žydus, mušdami juos įvairiomis priemonėmis, laistė vandeniu. Po mėšlo kuopimo surengė „maudynes“, kurių metu aukos plaunamos nuo nešvarumų. Prasidėjus pogromo antrajam etapui (žydai pasipriešino kankintojais ir iš dalies dėl to pogromas įgauna žudikišką pobūdį) vokiečių kariai aukų nežudė, tik stebėtojo įvykius garaže. Tarp jų vyko kaita (vieni išeidavo, kiti ateidavo), dalis jų fotografavo įvykius. Pasibaigus pogromui, vokiečių kariai išvaikė įvykius garaže stebėjusius asmenis, nieko neprileido prie garažo, kai aukų kūnai buvo kraunami į sunkvežimius, atvykusius jų į palaidojimo vietą išvežti.  

Istorinėje literatūroje sutinkamas skaičius 50, kuriuo apibūdinamas garaže žuvusių aukų kiekis, negali būti vertintinas kaip toks, kuris tiksliai išreiškia minimalų skaičių žydų, galėjusių žūti garaže. Tokiu skaičiumi laikytis kiekybinis rodiklis 52(53), kurį kaip tokį galima nustatyti iš W. Gunsiliaus garaže darytos nuotraukos. Istoriniuose darbuose sutinkamas skaičius 70, kuriuo apibūdinamas maksimaliai skaičius žydų, galėjusių žūti garaže. Jį laikyti bent dalies pagrįstu leidžia tai, kad dar iki W.Gunsiliaus atvykimo į garažą dalis aukų kūnų galėjo būti išgabentos į laidojimo vietą. Istorinės literatūroje sutinkama skaičių 60 galima vertinti kaip tokį, kuris gautas taikant aritmetinio vidurkio principą, t. y. sudedant minimaliai ir maksimaliai galėjusių garaže aukų skaičiųs ir jų sumą dalijant iš dviejų ((50+70):2=60). Taikant tokį principą ištiesų skaičius 61 (52(53) +70 = 61(61,5)) turėtų žymėti vidutinį kiekį žydų, galėjusių žūti garaže.

W. F. Stahleckerio 1941 m. spalio 15 d. ataskaitos skaičius 1500, žymintis per 1941 m. birželio 25-26 d. pogromą Vilijampolėje žuvusių žydų kiekį, ištiesų yra sumą dviejų skaičių (800+700=1500), apibūdinančių su dviem reiškiniais susijusius kiekybinius rodiklius. Skaičius 800 žymį kiekį žydų, kurį Vilijampolėje nužudė pogromininkai. Skaičius 700 žymi skaičių žydų, kuriuos pogromo laikotarpiu suėmė Vilijampolėje partizanai, kurie po suėmimo atsidūrė lietuvių saugumo policijos žinioje. W. F. Stahleckerio ataskaitos skaičius 2300, pažymintis po 1941 m. birželio 25-26 d. „nukenksmintų“ žydų kiekį, ištiesų yra suma skaičių, apibūdinančių dviejų reiškinių kiekybinius rodiklius. Skaičius 200 žymi kiekį žydų, kurie žuvo per smulkiuosius pogromus ir per didesnio mąsto pogromą „Lietūkio“ garaže. Skaičius 2100 žymi kiekį žydų, kuriuos suėmė partizanai sukilėliai Kaune, kurie po suėmimo atsidūrė lietuvių saugumo policijos žinioje. Bendrai paėmus W. F. Stahleckerio ataskaitos pateiktas skaičius apie 3800 likviduotus, „nukenksmintų“ žydus gali būti taip suprastas. Sudėtinė jo dalis, t. y. kiekybinis rodiklis 1000 – žymi skaičių žydų, kuriuos W. F. Stahleckerio skatinami pogromininkai nužudė per smulkiuosius pogromus, per didesnio mąsto pogromus Vilijampolėje ir „Lietūkio“ garaže. Sudėtinė dalis – kiekybinis rodiklis 2800 – žymį skaičių žydų, kuriuos suėmėm partizanai sukilėliai, kurie po suėmimo atsidūrė žinioje beatsikuriančios lietuvių saugumo policijos, kuri nuo 1941 m. birželio 25 d. tapo pavaldi W. F. Stahleckerio vadovaujamai įstaigai.

Per pogromus Kaune (1941 m. birželio 25-29d.) suimti 2800 žydų, kitomis aplinkybėmis suimti žydais buvo kalinami Kauno centriniame kalėjime Mickevičiaus gatvėje ir koncentracijos stovykloje, kuri buvo įsteigta Kauno VII forte. Iš pradžių jų žudynes organizavo A operatyvinės grupės padalinys, t. y. 1b ypatingojo būrys, vadovaujamas SS   SS oberšturmfiurerio Ericho  Ehrlingerio. Per jo 1941 m. birželio 30–ąją, liepos 1-ąją, 2-ąją dienomis Kauno VII suorganizuotas naikinimo operacijas žuvo apie 1980, o per žudynes Mickevičiaus slėnyje dar apie 80 žydų. Viso 2060 žydų. Šis skaičius sudarė apie 73,5 proc. nuo per pogromus suimtų žydų skaičiaus (2800). Po to, kai 1941 m. liepos 3 d. E. Erlingerio dalinys iš Kauno išvyko, per vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje vado SS štandartenfiurerio Karlo Jėgerio 1941 m. liepos 4-ąją, 6-ąją, 9-ąją, 19-ąją dienomis  Kauno VII forte  organizuotas naikinimo operacija žuvo 3020 žydų. Tarp jų galėjo būti 740 žydų, kurie buvo suimti per pogromus Kaune (26, 5 proc. nuo 2800). Kitus 2280 žuvusių žydus galima  apibūdinti kaip po pogromo, kitomis aplinkybėmis suimtus asmenis.

Pagal žydų istorikų tyrinėtojus išeina, kad vokiečių kareivio W. Gunsiliaus ir karininko L. Bischoffshauseno liudijimuose minimas jauna vyras ir W. Gunsiliaus dviejose nuotraukose matomas baltaraištis su laužtuvus (vienoje nuotraukoje jis stovi pozuodamas, kitoje užsimojęs smūgiuoti) yra vienas ir tas pats asmuo. Tai, kad jie nustatė netikslią jauno vyro vaizdinę tapatybę, leidžia manyti liudijimuose apibūdinto jauno vyro ir nuotraukose matomo baltaraiščio išvaizdos skirtumai. Tai, kad tai du skirtingi asmenys, liudija ir fragmentiškos biografinės žinios apie juos. Jaunasis vyras buvo kiek vyresnio nei 16 metų amžiaus, jo tėvai žuvo greičiausiai sukilimo metu, turėjo šiokių tokių muzikinių sugebėjimų, nes mokėjo groti armonika. Baltaraištis su laužtuvu rankoje buvo represuotas pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu, t. y. dar 1940 m. suimtas ir įkalintas, tardymų metu kankinamas. Jo tėvai buvo ištremti, o brolį nušovė čekistai. Žymus pokario partizanas Juozas Albinas Lukša–Daumantas negali būti tapatinamas nei su jaunuoju vyru, nei su baltaraiščiu su laužtuvu dėl to, nes pirmojo sovietmečio laikotarpiu jo tėvai, broliai  nebuvo nei ištremti, nei nušauti.  Tai, kad J. Lukša ir baltaraištis su laužtuvu nėra vienas ir tas pats asmuo, patvirtino ir Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktas tyrimas, kurio metu buvo lyginamos J. Lukšos ir baltaraiščio sus laužtuvu fotonuotraukos. Taip pat su baltaraiščiu, laikančiu laužtuvą rankose, negali būti tapatinami  A. Pavalkis, J. Hamannas, R. Šveiceris, nes pastarieji (priešingai baltaraiščiui) pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu nebuvo kalinami. Juo labiau negalėjo būti kalinamas Joachimas Hamannas, nes jis tuo gyveno Vokietijoje, buvo šios šalies pilietis

Conclusions

Anti-Jewish pogroms in Kaunas on 25-29 June, 1941 is a constituent part of the first stage of the genocide of Lithuanian Jews, which covers the period between the end of June and the beginning of August, 1941. On the 25th of June, when the pogroms started, the uprising in Kaunas had just come to an end (in other locations of Lithuania it was still taking place). On the same day the armed forces of the 16th army of Army Group North marched into Kaunas, the 812 Field Commandant’s

Office was established. The establishment of the German military administration meant that the functions of the highest authorities that had been carried out until that time, i.e., for a very short time, by the Provisional Government of Lithuania, fell into its hands. The Germans recognised neither the Provisional Government of Lithuania nor Lithuania’s independence declared, and they treated the local administrative authorities that were started to be re-established during the uprising as subordinate to them.

The Commander (Brigadfürer) of the SS security forces and the Sicherheitsdienst (SD) Operational Group A Walter Franz Stahlecker was considered to be the main organiser of the anti-Jewish pogroms in Kaunas. He was obligated to undertake such activities by the instructions of the SS (protection squadron) Chief Heinrich Himmler and the Chief of the Reich Security Main Office (Reichssicherheitshauptamt, or RSHA) Reinhard Heydrich issued in Berlin on 17 June, 1941, which stated that no obstacles should be created in the occupied region to those who wanted to purge of Communists and Jews, that they should be encouraged without leaving any traces. Partly the fact that partisan rebels who were active in different locations in Lithuania during the June 1941 uprising started to persecute and arrest Jews, Lithuanians and people of other nationalities who were suspected of having supported the soviet regime, was also favourable to him. In the city of Kaunas, such arrests intensified greatly on the 24th of June, i.e., after the struggles against the Red Army men, supporters of the Soviet regime, were over. Walter Franz Stahlecker was sure that he would manage to direct these processes so that it would be possible to solve the “problem of Lithuanian Jews” according to the scenario that was beneficial for him. The pogroms that he initiated and that took place in Kaunas on 25-29 June, 1941 could be regarded as a parallel to the above-mentioned events. Pogroms were made up of the small pogroms (small groups of Jews, for example, five people were killed), two larger scale pogroms, i.e., massacres in Vilijampolė (25-27 June, 1941) and in Lietūkis garage (27 June,1941).

When organising pogroms, Walter Franz Stahlecker made use of the disagreements and discords that existed in society. He managed to use the following people who were close to the Geležinis vilkas (Iron Wolf) organisation:  Algirdas Jonas Klimaitis, officers Major Kazys Šimkus and Colonel Bronius Norkus. They agreed to cooperate partly because many supporters of Voldemaras were discontent with the consequences of the uprising though they themselves approved of the uprising and were its participants. They were not satisfied with the fact that power did not rest with their group. They thought that individuals who were oriented towards Christian democratic ideology had become firmly established in the Provisional Government, the administration, and they would not carry out their program, and that they, the supporters of Voldemaras, were ideologically closer to the Germans than were their opponents. They were ready to fight for power, and most probably they regarded Walter Franz Stahlecker and other officials of the occupying power as a means to achieve their goals. On the other hand, antisemitism, readiness to cooperate with the Third Reich was characteristic of the supporters of Voldemaras. Through Algirdas Jonas Klimaitis, officers Major Kazys Šimkus and Colonel Bronis Norkus and other individuals, Walter Franz Stahlecker had forces, that is, executors of the pogroms, a total of 300 people, in his disposition. Most probably these were partisans who oriented themselves towards the Geležinis vilkas organisation, who were inclined to isolate themselves from the Government and the Lithuanian Activist Front (LAF). They accounted for 8.83 per cent of the total number of the partisans (3396) who operated in the city of Kaunas and in the country. Members of Algirdas Jonas Klimaitis’ platoon were participants in the small pogroms that took place in Vilijampolė and Lietūkis garage. However, no evidence that would directly describe personal actions of Klimatis as an executor of the pogroms have survived. Officers Major Kazys Šimkus and Colonel Bronius Norkus are related to the participation in the pogrom in Vilijampolė, however, no direct evidence which would specifically characterise their actions during the pogrom have survived either. One can judge about their actions as participants in the pogroms only from the nature of the course of the pogroms. The Provisional Government of Lithuania was incapable of controlling the executors of the pogroms because the latter were supported by the officials of the Operational Group A who had a military power at their disposition.

Apart from the supporters of Voldemaras, Walter Franz Stahlecker tried to involve other groups of society in the anti-Jewish pogroms. The meeting with the officials of the Lithuanian security police that took place on 25 June ,1941 meant not only Walter Franz Stahlecker’s attempt to involve them in the anti-Jewish pogroms but also it meant that he was beginning to treat the Lithuanian security police, which was in the process of re-establishment, as a structure subordinate to his institution which carried out his instructions. The investigation, however, fails to confirm the assumption that the institution of the Lithuanian security police undergoing re-establishment (contrary to the supporters of Voldemaras) became an active, direct participant in the programs initiated by Walter Franz Stahlecker. This could have been influenced to some extent by the fact that the Provisional Government of Lithuania was set against the pogroms, the violent public crackdown on the Jews, and it was by the Government itself that the institution of the Lithuanian security police was re-established. On the other hand, during the first days of his stay in the city of Kaunas, the Commander of the Operational Group A Walter Franz Stahlecker could not control it effectively. The fact that there were some people among the Jews who were killed during the pogrom in Lietūkis garage on 27 June, 1941 and who, before their death, were at the disposal of the Lithuanian security police, also cast a shadow on it. After a public crackdown of 29 June, 1941 had come to an end, executions of the Jews were begun to be carried out under the authority of SS officers in the Seventh Fort of Kaunas Fortress. Among the Jews who were killed at the end of June and in July 1941, there were people who had been arrested by partisans during the pogrom and placed at the disposal of the Lithuanian security police.

The German soldiers were also participants in the anti-Jewish pogroms that took place in Kaunas. There was a case during the pogrom that took place in Vilijampolė when German soldiers stood on the bridge over the Vilija river and fired at the Jews who were jumping into the river from the bridge. The German soldiers were also related to the pogrom in Lietūkis garage on 27 June, 1941, to be more exact, to its first stage. Together with the Lithuanian White Armbands they drove a group of Jews to the garage so that the latter would clear out the manure and rubbish. While the Jews were clearing out the garage (were carrying manure in their hands out of the garage into its inside yard), the German soldiers, together with the White Armbands, brutally mocked at the Jews, tortured them by beating them with different things, poured water over them. Following the manure clearing out procedure the soldiers organised “bathing” during which dirt was washed off the victims. When a second stage of the pogrom started (the Jews resisted their torturers and partly because of that the pogrom took on a murderous character), the German soldiers did not kill the victims, they only watched the events. Some of them would leave, others would come, and there were some who took pictures of the events. When the pogrom was over, the German soldiers drove away the people who watched what was going on, allowed nobody to approach the garage when the bodies of the victims were loaded onto the lorries that had come to take them away to the burial place.

The figure 50 found in literature on history, which defines the number of the victims killed in the garage, cannot be regarded as exactly indicating the minimum number of the Jews who could have been killed in the garage. Figure 52 (53) could be regarded as being more exact; it can be determined from the photo taken by the photographer Wilhelm Gunsilius in the garage. The number 70, indicated in the works on history denotes the maximum number of the victims that could have been killed in the garage. The assumption that before Wilhelm Gunsilius arrived at the garage, some part of the bodies of the victims could have been taken away to the place of burial allows that number to be considered more or less reasonable. Figure 60 that is found in literature on history can be treated as a reading of the arithmetic mean, that is, obtained having added the minimum and maximum number of the victims killed in the garage and having divided that sum by two ((50+70):2=60). This figure characterises an approximately exact average number of the people who could have been killed in the garage.  However, this reading, in applying the principle of the arithmetic mean, must be determined anew because the quantitative reading 52(53) rather than 50 expresses the minimum number of the Jews who were killed in the garage. Their number should be 61 (52(53) +70 = 61(61.5)).

 Figure 1500 given in Walter Franz Stahlecker report of 15 October, 1941 which indicates the number of the victims who died during the pogrom in Vilijampolė on 25-26 June, 1941, actually is the sum of two figures (800+700=1500) denoting quantitative readings related to two phenomena. Figure 800 indicates the number of the Jews killed in Vilijampolė by the executors of the pogrom. Figure 700 indicates the number of the Jews arrested by partisans in Vilijampolė during the pogrom period and placed at the disposal of the Lithuanian security police after they had been arrested. Figure 2,300 in Walter Franz Stahlecker’s report indicating the number of the Jews who ‘were rendered harmless’ after 25-26 June, 1941, as a matter of fact, is the sum of the numbers defining quantitative readings of two phenomena. Figure 200 marks the number of the Jews who were killed during the small pogroms and during a larger scale pogrom in Lietūkis garage. Figure 2,100 marks the number of the Jews arrested by the partisan-rebels in Kaunas, who found themselves at the disposal of the Lithuanian security police after they had been arrested. Hence, the figure presented in Walter Franz Stahlecker’s report and indicating 3,800 Jews that had been liquidated and ‘rendered harmless’ can be understood in the following way. Its constituent part, that is, quantitative reading 1000 indicates the number of the Jews who executors of the pogrom induced by Walter Franz Stahlecker killed during the small pogroms and larger scale pogroms in Vilijampolė and Lietūkis garage. The constituent part – quantitative reading 2,800 – is the number of the Jews who were arrested by partisan-rebels and who found themselves at the disposal of the Lithuanian security police following their arrest, which became subordinate to the institution under the leadership of Walter Franz Stahlecker as of 25 June, 1941.

As many as 2,800 Jews were arrested in Kaunas during the pogroms (25-29 June, 1941); the Jews who were arrested under other circumstances were imprisoned in the main Kaunas city prison in A. Mickevičiaus street and in the concentration camp set up in the Seventh Fort of Kaunas Fortress. At first their massacre was organised by the unit of the Operational Group A, that is, the Special Detachment 1b under the leadership of SS Commander (Obersturmbannführer) Erich Ehrlinger. During the extermination operations that he organised in the Seventh Fort of Kaunas on 30 June, 1-2 July, about 1,980 people were killed and another 80 Jews were killed in the massacre in the Valley of Adam Mickiewicz. All in all, 2,060 Jews died. This number accounted for 73.5 per cent of the number of the Jews arrested during the pogroms (2,800). After Erich Ehrlinger’s detachment left Kaunas on 3 July, 1941, during the extermination operations organised by SD Commander in Lithuania, SS Standartenfürer Karl Jäger, a total of 3,020 Jews were killed in the Seventh Fort of Kaunas Fortress on the 4th, 6th, 9th and 19th of July. As many as 740 Jews who had been arrested in the pogroms in Kaunas could have been among them (26.5 per cent of 2,800 people). Other 2,280 Jews who had been killed can be characterised as individuals arrested after the pogrom in other circumstances.

According to Jewish history researchers, a young man mentioned in the testimonies of the German soldier Wilhelm Gunsilius and the military officer L. Bischoffshausen and a White Armband with a crowbar in his hand seen in two photos taken by Wilhelm Gunsilius (in one photo he is standing while posing and in the other photo he is about to strike) is one and the same person. The fact that they established the inaccurate visual identity of that man leads us to the conclusion that the appearances of the young man characterised in the testimonies and the White Armband in the photographs differ. The fact that these are two different individuals is also testified to by fragmental biographical data about them. The young man was somewhat older than 16 years, his father most likely was killed during the uprising, he had some musical abilities, because he could play the accordion. The White Armband with a crowbar in his hand was repressed during the period of the first Soviet occupation, that is, he was arrested and imprisoned in 1940, and was tortured during his interrogations. His parents were deported, and his brother was shot dead by the officials of Cheka (Soviet security service). The famous post-war partisan Juozas Albinas Lukša-Daumantas cannot be identified with either that young man or with the man holding a crowbar in his hand because during the period of the first Soviet occupation his parents and brothers were neither deported nor shot dead. The fact that Juozas Lukša and the White Armband with a crowbar in his hand is not one and the same person was confirmed by the examination carried out by the Lithuanian Forensic Science Centre during which the photographs of Juozas Lukša and the White Armband with a crowbar in his hand were compared. A. Pavalkis, Joachim Hamann, R. Shweitzer cannot be identified with the White Armband holding a crowbar in his hand either because the former (contrary to the White Armband) were not imprisoned during the period of the first Soviet occupation. Joachim Hamann could not be imprisoned all the more, as he was a citizen of Germany.