4,00 €
| Vyr. redaktorius |
dr. Mingailė Jurkutė |
|---|---|
| Metai |
2022 |
| Puslapiai |
212 |
| Formatas |
17×24, minkšti viršeliai |
| Kalba |
lietuvių |
JUOZAS BANIONIS
Humanitarinių mokslų daktaras,
LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus
vyriausiasis istorikas
MINDAUGAS POCIUS
Humanitarinių mokslų daktaras,
LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus
vyriausiasis istorikas
IRENA ŠUTINIENĖ
LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus
vyriausioji istorikė
ARŪNAS VYŠNIAUSKAS
Humanitarinių mokslų daktaras,
LGGRTC Okupacinių režimų veiklos tyrimų ir viešinimo skyriaus
vyriausiasis istorikas
Mindaugas Pocius
Santrauka
Remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo ir Lietuvos centrinio valstybinio archyvo dokumentų, kitų šaltinių kritine analize, straipsnyje pabandyta atskleisti Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio (Krištaponio) biografijos bruožus, mažai visuomenėje žinomą jo veiklą nacių okupacijos metais, atsakyti į klausimą: ar jis dalyvavo masinėse žydų ir kitų civilių žudynėse? Be to, straipsnyje atskleidžiamos ir nagrinėjamos dėl J. Krikštaponio (Krištaponio) veiklos vertinimo ir istorinio atminimo iškilusios sudėtingos, netikėtos institucinės ir socialinės komplikacijos, žyminčios Holokausto ir partizaninio pasipriešinimo kolektyvinės atminties susidūrimus šiuolaikinėje visuomenėje, bandoma analizuoti atskirų atminties veikėjų veiksmus ir laikysenas, apibendrinti jų pozicijas.
Juozo Krikštaponio (Krištaponio) asmenvardžio vartojimo įvairiuose šaltiniuose analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tikrasis jo asmenvardis buvo Juozas Krištaponis. Atgavus nepriklausomybę, tikrasis asmenvardis Juozas Krištaponis dėl 2-ojo pagalbinės policijos tarnybos (PPT) bataliono, sovietiniuose ir partizanų dokumentuose pasitaikančių įvairių variacijų (raštvedybos klaidų) pradėtas klaidingai vartoti kaip Juozas Krikštaponis.
Istorikų tyrimai rodo, kad Vokiečių Ostlando reicho komisariato Tvarkos policijos 2-asis PPT batalionas 1941 m. spalio–gruodžio mėn. daugiau nei penkiolikoje Baltarusijos vietovių sušaudė daugiau kaip 15 tūkst. žydų. Žudynėse dalyvavo visos trys 2-ojo PPT bataliono kuopos (1-oji, 2-oji ir 3-oji). Be to, 1941 m. spalio ir lapkričio mėn., maždaug šešių akcijų metu, 2-asis PPT batalionas sušaudė ne mažiau kaip 2360 Minsko karo belaisvių stovyklos Stalag Nr. 352 kalinių. Karo belaisvių žudynėse dalyvavo visos trys 2-ojo PPT bataliono kuopos.
2-ojo PPT bataliono buvusių policininkų parodymų, kitų šaltinių kritinė analizė leidžia pagrįstai teigti, kad 1941 m. rugpjūčio–gruodžio mėn. ltn. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) ir ltn. Nikodemas Reikalas pakaitomis ėjo 2-ojo bataliono 2-osios kuopos vado pareigas. J. Krikštaponis (Krištaponis) 2-ajai kuopai vadovavo nuo rugpjūčio 1 d. iki spalio pabaigos ir gruodžio mėn., N. Reikalas – nuo spalio pabaigos iki lapkričio pabaigos. Taip pat pagrįstai galima teigti, kad J. Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. spalio 10 d. vadovavo 2-ojo PPT bataliono 2-ajai kuopai Rudensko žydų geto kalinių ir 1941 m. spalio 15–16 d. Minsko karo belaisvių stovyklos Stalag Nr. 352 kalinių žudynėse, o ltn. N. Reikalas – 2-ajai kuopai 1941 m. spalio pabaigoje–lapkričio mėn. vykusiose Slucko, Klecko, Minsko ir Borisovo žydų getų kalinių žudynėse.
J. Krikštaponio (Krištaponio) istorinio atminimo įamžinimo problema (kario savanorio statusas, pulkininko laipsnis, apdovanojimas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, paminklinis akmuo Ukmergėje, gatvės pavadinimas Panevėžyje) byloja apie buvusias valstybės istorijos politikos sistemines klaidas ir dabartinį kai kurių valstybinių įstaigų vadovybės politinės valios nebuvimą. Kartu tai liudija apie darnos tarp Holokausto ir antisovietinio partizaninio pasipriešinimo kolektyvinių atminčių nebuvimą, dalies visuomenės istorinės sąmonės nebrandumą, abejingumą ir bendražmogiškų etinių vertybių stoką.
J. Krikštaponio (Krištaponio) biografijos ir asmenybės vertinimas, institucijų sprendimai ar neveiklumas dėl jo istorinio atminimo yra indikatorius, parodantis ir ateityje parodysiantis mūsų visuomenės, valstybinių įstaigų vadovų refleksijos (savivokos), sąmoningumo lygmenį, Holokausto kolektyvinės atminties ir valstybės istorijos politikos būklę.
Summary
Based on the documents available in the Lithuanian Special Archives and the Lithuanian Central State Archives and on critical analysis of other sources, the article presents an attempt to reveal some features of biography of Juozas Krikštaponis (Krištaponis), commander of Vytis military district, also his activities during the Nazi occupation which are little known to the public and to answer the question of whether he was involved in the mass killings of Jews and other civilians. The article unveils and examines the complex, unexpected institutional and social complications that have arisen in the evaluation and historical memory of Krikštaponis’ (Krištaponis’s) activities, which mark the encounters between the collective memory of Holocaust and guerrilla resistance in the modern society. The paper also provides an analysis of actions and attitudes of individual actors of memory and summary of their position.
Analysis of the use of personal name Juozas Krikštaponis’ (Krištaponis’) in different sources leads to the reasonable conclusion that his real personal name was Juozas Krištaponis. After the restoration of independence, the erroneous use of Juozas Krikštaponis can be seen in Soviet and partisan documents instead of the real name Juozas Krištaponis due to different variations (clerical mistakes) of the 2nd Battalion of Auxiliary Police Service (APS).
According to historical research, the 2nd APS battalion of the Order Police of the Reich Commissariat Ostland shot more than 15,000 Jews in more than 15 locations in Belarus between October and December 1941. All three companies (the 1st, the 2nd and the 3rd) of the 2nd APS Battalion took part in the massacre. Besides, in the period from October to November 1941, in approximately six campaigns, the 2nd APS Battalion shot at least 2,360 prisoners of the prisoner-of-war camp Stalag No. 352 in Minsk. All three companies of the 2nd APS battalion participated in the massacre of the prisoners of war.
A critical analysis of the testimonies of the former policemen of the 2nd APS Battalion and of some other sources leads to the reasonable assertion that in August–December 1941 Lt. Juozas Krikštaponis (Krištaponis) and Lt. Nikodemas Reikalas were alternately serving as commanders of the 2nd Company of the 2nd Battalion. Krikštaponis (Krištaponis) commanded the 2nd Company from 1 August to the end of October and in December, meanwhile, Reikalas – from the end of October to the end of November. It can be also reasonably stated that Krikštaponis (Krištaponis) was in command of the 2nd Company of the 2nd APS Battalion on 10 October 1941, when prisoners of the Jewish ghetto in Rudzensk were killed and on 15–16 October 1941 when prisoners of the prisoner-of-war camp Stalag No. 352 were shot, meanwhile, Lt. Reikalas commanded the 2nd Company during the massacre of the prisoners of the Jewish ghetto in Slutsk, Kletsk, Minsk and Borisovat the end of October–November 1941.
The problem of commemorating the historical memory of Juozas Krikštaponis (Krištaponis) (the status of a volunteer soldier, the rank of colonel, the award of the 1st degree Order of the Cross of Vytis, the memorial stone in Ukmergė, the name of the street in Panevėžys) speak of the past systemic errors of the state’s history policy and of the absence (or lack) of political will of the current leadership of some state institutions. At the same time, it testifies to the absence of coherence between the collective memories of the Holocaust and the anti-Soviet partisan resistance, the immaturity of the historical consciousness of a part of the society, the indifference and the lack of common human ethical values.
Evaluation of Juozas Krikštaponis’ (Krištaponis’) biography and personality, the decisions adopted by authorities or their inaction in relation to his historical memory serve as an indicator which shows or will show in the future the level of reflection (self-awareness) and consciousness of the leaders of state institutions and of our society, the state of the collective memory of the Holocaust and of the state of historical policy of the country.
Irena Šutinienė
Remiantis represuotųjų įvairių formų prisiminimais (publikuotais atsiminimais, rašytinėmis ir papasakotomis gyvenimo istorijomis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atliktos autobiografinės apklausos duomenimis), straipsnyje aptariami juose atsispindintys grįžusių tremtinių ir politinių kalinių (re)integracijos sovietinėje Lietuvoje aspektai: identifikuojamos būdingos adaptacijos patirtys, trajektorijos, naudotos strategijos ir ištekliai, kai kurie socialiniai adaptacijos veiksniai.
Aiškiausiai matomas socialinis-demografinis represuotųjų adaptacijos veiksnys yra jų amžius, susijęs su skirtingomis amžiaus kohortų socializacijos sąlygomis. Vyriausios amžiaus kohortos (gimusios maždaug 1930 m. ir anksčiau) didelė dalis atsidūrė žemesnėje negu iki arešto ar tremties socialinėje padėtyje, buvo priversta dirbti žemesnės kvalifikacijos darbus ir gyventi sunkesnėmis materialinėmis sąlygomis. Bet šios kartos kultūrinis kapitalas buvo iš dalies perduotas šeimose ir, vaikų liudijimu, turėjo įtakos vaikų kartos motyvacijai siekti aukštesnių socialinių pozicijų. Kiek geresnes adaptacijos galimybes turėjo jaunesni žmonės. Dalis gimusios maždaug 1931–1944 m. amžiaus kohortos sovietmečiu jau galėjo įgyti išsilavinimą ir profesiją (arba tremtyje, arba sugrįžę į Lietuvą), nors ir sunkesnėmis sąlygomis negu kitos visuomenės grupės. Dauguma gimusiųjų po karo (1945 m. ir jaunesni) socializavosi ir įsijungė į suaugusiojo gyvenimą jau po stalinizmo ir patyrė dar mažiau diskriminavimo profesinėje bei mokymosi srityje. Todėl daliai jaunesnių žmonių pavyko pasiekti gana aukštas socialines pozicijas. Bet šios grupės galimybes ribojo žemesnė negu likusios visuomenės šeimos materialinė padėtis, menkesni socialiniai ryšiai, ne visiems pavyko įveikti diskriminuojančius ribojimus, todėl dalis jaunesniųjų tegalėjo įgyti darbininkiškas profesijas ar dirbo nekvalifikuotus darbus.
Iš represuotųjų naudotų strategijų, įveikiant diskriminacijos kuriamas adaptacijos kliūtis, kiekybiškai vyrauja žmonių savitarpio pagalbos – socialinių ryšių – panaudojimo strategijos. Tarp kitų šiose situacijose retesnių rezultatyvių strategijų buvo represijų fakto nuslėpimas, kyšių administracijos pareigūnams davimas ir skundai bei prašymai respublikos ar sąjunginio lygmens institucijoms. Tiek artimų, tiek tolimesnių silpnųjų socialinių ryšių tinklai buvo svarbiausias socialinis represuotųjų adaptacijos sovietinėje Lietuvoje išteklis. Artimų socialinių ryšių tinklai (šeimos, giminių, artimų draugų ir patyrusių represijas žmonių tinklai) teikė visokeriopą – materialinę, emocinio palaikymo, vertybių ir atminties perdavimo pagalbą. Silpnesni ryšių tinklai teikė daugiausia materialinę pagalbą, ir jų vaidmuo adaptuojantis rodo, kad režimui nepavyko visiškai suardyti žmonių pasitikėjimo, nes daugelyje visuomenės grupių ir institucijų atsirasdavo žmonių, kurie nebijodavo padėti represuotiesiems.
Prisiminimuose ryškiai matomi ir specifiniai motyvaciniai, ir psichologiniai šios žmonių grupės adaptacijos ištekliai, tokie kaip represijų patirčių suformuota stipresnė negu kitų visuomenės grupių mokymosi ir aukštesnio socialinio statuso siekimo motyvacija, kartu su tokiomis savybėmis kaip atkaklumas, ištvermė, represijų metu įgyti darbo bei profesniai įgūdžiai ir patriotinės bei moralinės vertybės.
Bet net įveikus adaptacijos kliūtis ir vėlyvuoju sovietmečiu susilpnėjus diskriminacijai, represuotieji nesijautė visiškai integravęsi. Nebuvo pripažintas nei šių žmonių nekaltumas, nei juos represavusių atsakomybė, o institucijose ir dalyje visuomenės tęsėsi represuotųjų ir jų šeimų narių diskriminavimas ir tigmatizavimas, kurį dar labiau įtvirtino jų patirčių nutylėjimas. Todėl neatsitiktinai prisiminimuose kartojasi leitmotyvai apie visą sovietmetį trukusią „antrąją tremtį“, „paženklintųjų“ savijautą. Dauguma nurodo nustoję jaustis antrarūšiais tik po 1989-ųjų reabilitacijos, pripažinus jų nekaltumą, patirtis, jiems tapus svarbiais istorinių pokyčių dalyviais. Bet „paženklintos“ tremtinio tapatybės jausmą dalis jų nurodo išlikus ir po sovietmečio.
Based on analysis of memories of the repressed people presented in various forms (published memoirs, written and narrated life stories, data of autobiographical surveys carried out by the Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania), the article discusses the aspects related to (re)integration of returned deportees and political prisoners in Soviet Lithuania. The typical experiences and trajectories of adaptation process, strategies and resources used, and some of the social factors of adaptation are examined.
The most evident socio-demographic factor in the adaptation of the repressed is their age which is related to different socialisation conditions of the age cohorts. A large proportion of the oldest age cohort (born around 1930 and earlier) found themselves in a lower social position than before the arrest or exile, was forced to work in lower-skilled jobs and live in more difficult material conditions. But the cultural capital of this generation was partly passed on in families and, according to the children’s testimony, affected the motivation of the children’s generation to aspire to higher social positions. Younger people had slightly better adaptation opportunities. Part of the cohort born around 1931–1944 could already acquire an education and a profession in the Soviet period (either in exile or after their return to Lithuania), though under more difficult conditions than other groups of society. Most of those who were born after the war (in 1945 and later) became socialised and entered adult life after Stalinism and suffered even less discrimination in occupational and educational settings. As a result, some younger people managed to achieve quite high social positions. But opportunities of this group were limited by their lower material status of family compared to the rest of the society, by fewer social ties, not all of them managed to overcome discriminatory restrictions, therefore, some of the younger people were only able to take up blue-collar professions or unskilled jobs.
Among the strategies used by the repressed to overcome the barriers to adaptation caused by discrimination, the most prevalent in terms of quantity is the use of social support of social networks. Other strategies that were less likely to be effective in these situations included concealing the fact of repression, giving bribes to administrative officials, and complaining and petitioning authorities at the national or Soviet Union level. Networks of both close and distant and weak social ties were the most important social resource for the adaptation of the repressed in Soviet Lithuania. Networks of close social ties (family, relatives, close friends and people who had experienced repression) provided all kinds of support – material, emotional, value-based and transmission of memory. Weaker networks provided mainly material assistance (such as helping to get a job or to find housing), and their role in the adaptation process shows that the regime did not succeed in completely breaking people’s trust, as there were people in many groups of society and institutions who were not afraid to help the repressed.
Analysed memories also highlight specific motivational and psychological resources for adaptation typical for this group of people, such as the motivation to learn and to achieve a higher social status, which is stronger than that of any other group in the society as a result of the repressive experiences, together with qualities such as perseverance, resilience, occupational and professional skills acquired during the repression, and patriotic as well as moral values.
Nevertheless, even overcoming of the barriers to adaptation and reduction of discrimination in the late Soviet period, did not provide the repressed with the feeling of full integration. Neither innocence of these people was recognised, nor the responsibilityof those who had repressed them, and discrimination and stigmatisation of the repressed and their families in institutions and also part of the society continued. It was even reinforced by the silence surrounding their experiences. It is no coincidence, therefore, that in the recollections of the returnees, the experiences of life in Soviet Lithuania are often described as “the second exile” and the feeling of “the marked people” recur throughout the Soviet period. Most of them pointed out that they stopped feeling “second-rate” people only after their rehabilitation in 1989, when their innocence and experiences were recognised, and they became important participants of historical changes. However, the sense of a “marked” identity of an exile is still present among some of them even after the Soviet period.
Juozas Banionis
Prieš trisdešimt metų, 1992-aisiais, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) paskelbė nutraukiantis savo veiklą, nes pagrindinis tikslas – išlaisvinta Lietuva – jau buvo pasiektas.
Ši iš antinacinės virtusi antisovietine organizacija ir prisiėmusi Tėvynės laisvinimo naštą, 1944–1955 m. buvo iškėlusi siekį – sudaryti Lietuvos vyriausybę išeivijoje. Tuo laikotarpiu VLIKʼo lyderiu buvo išrinktas kunigas, pasižymėjęs politikas Mykolas Krupavičius (1885–1970), ne tik dėjęs dideles pastangas įgyvendinant šį pagrindinį reikalą Tėvynės labui, bet ir kėlęs, plėtojęs jos laisvinimo idėjas.
Vakarų Vokietijoje atsikūrusį VLIKʼą sudarė seiminėje Lietuvoje veikusios politinės partijos ir jau okupuotoje Lietuvoje susidarę rezistenciniai sąjūdžiai, kurie formavo krikščioniškąjį ir laicistinį blokus, o vis iškylantys tarp jų nesutarimai grėsdavo Lietuvos laisvinimo darbo vienybei. Kita vertus, politinės partijos ir rezistenciniai sąjūdžiai, įsitraukę į VLIKʼą, bylojo, kad jie bendru sutarimu yra perdavę savo politinę galią jas vienijančiai organizacijai. Taigi, VLIKʼas reiškė tautos, o ne tik jos dalies (išeivijos) politinę valią – iškovoti Lietuvai nepriklausomybę ir laisvę. Vyraujant tokioms nuostatoms, VLIKʼo pirmininkas Mykolas Krupavičius, palaikydamas Lietuvos laisvinimo idėją, ragino visas šias politines grupes telktis vienybei.
Šio laikotarpio pradžioje VLIK’as, padaręs 1944 m. vasario 16 d. deklaracijos pataisas, 1945 m. liepos 3 d. paskelbė Viurcburgo protokolą, kuriuo remiantis atkovotos nepriklausomos Lietuvos santvarka turėjo būti kuriama pagal 1922-ųjų Konstituciją. Nors pradžioje (penktojo dešimtmečio antroje pusėje) labai tikėta priešiškų didžiųjų valstybių susidūrimu, tačiau ilgainiui laisvinimo darbo numatytose gairėse buvo puoselėjamos didelės viltys, pasikliaujant Atlanto chartijos, taip pat JTO deklaracijos principais ir laukiama Taikos konferencija. Propaguodamas Lietuvos laisvės reikalą, VLIK’as aktyviai rengė ir siuntė memorandumus, pareiškimus JAV, Didžiosios Britanijos ir kitų didžiųjų demokratinių valstybių vadovams. Dokumentuose, be lietuvių tautos aspiracijų, buvo reiškiamas susirūpinimas dėl susiklosčiusios padėties okupuotame krašte – vykstančios ginkluotos rezistencinės kovos, masinių gyventojų trėmimų, lietuvių, pasitraukusių į Vakarus, likimo.
Kaip minėta, nagrinėjamu laikotarpiu vienas svarbiausių VLIK’o veiklos tikslų buvo suorganizuoti Lietuvos vyriausybę egzilyje, o tam reikėjo sureguliuoti santykius su Lietuvos diplomatine tarnyba (LDT), kuri įkūnijo valstybės konstitucinio tęstinumo garantą. Tuo tikslu buvo rengiami abiejų institucijų susitikimai. Tačiau tenka pripažinti, kad juose nebuvo pasiekta VLIKʼo ir LDT sutarimo dėl konkrečių apraiškų atstovaujant Lietuvos valstybės interesams. Bandymas sukurti egzilio valdžios viršūnę, kurią sudarytų du veiksniai: VLIKʼas, atitinkąs „Seimo ir Respublikos Prezidento funkcijas“, ir Vykdomoji taryba (VT), turinti „Vyriausybės, Ministerių kabineto“ atitiktį, ir kurie savo veikloje remtųsi 1922 m. Lietuvos konstitucija, buvo nesėkmingas. 1954 m. Vašingtone patyrus, kad JAV „nepraktikuoja oficialiai pripažinti tokias organizacijas“, baigiantis šeštajam dešimtmečiui buvo atsisakyta Lietuvos vyriausybės kūrimo egzilyje.
Tačiau penktajame dešimtmetyje VLIK’ui pavyko atremti naujojo darinio – Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto (VLAK), pasiskelbusio „aukščiausiu politiniu ir kariniu valstybės atstatymo darbo“ vadovu, pretenzijas. 1948 m. liepos 7–9 d. Baden Badene suorganizuotame VLIKʼo, VT ir Lietuvos rezistencijos atstovų pasitarime buvo pasiekta, kad užsienyje Lietuvos laisvinimo kovai vadovaus VLIK’as ir VT. Kartu VLIKʼas prisiėmė teisę atstovauti rezistencijai, o kai šeštojo dešimtmečio pradžioje keitėsi tarptautinės aplinkybės, Lietuvos partizanai buvo raginami saugoti gyvybes ir pasikliauti išeivija, kuri politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis toliau sieks Tėvynės laisvės.
M. Krupavičius, sutelkdamas lietuvius – politinius pabėgėlius į Pasaulio lietuvių bendruomenę (PLB), tapo šios organizacijos kūrėju ir atliko svarbų mūsų istorijos darbą. 1949 m. birželio 14 d. paskelbtoje Lietuvių chartoje buvo pakloti viso pasaulio lietuvių ideologijos pamatai, akcentuojant tautiečiams du svarbiausius – „pagrindinį ir atsitiktinį“ – siekius: išlaikyti lietuvybę ir „atkovoti Lietuvai laisvę“.
Modeliuodamas Lietuvos ateities sąrangą, M. Krupavičius numatė jai „laicistinį“ kelią, tačiau ragino neatsisakyti krikščioniškumo, antraip jo vietą paverš materializmas.
Thirty years ago, in 1992, the Supreme Committee for the Liberation of Lithuania (Lith. VLIK) announced of termination of its activities as its main purpose – liberated Lithuania – was accomplished.
This organisation, which had turned from an anti-Nazi to an anti-Soviet organisation and had taken on the burden of liberating the homeland, had set itself the goal of forming a Lithuanian government in the diaspora in 1944–1955. During this period, the leader of the VLIK was a priest and a distinguished politician Mykolas Krupavičius (1885–1970). Not only did he put every effort in pursuing this main goal for the sake of the homeland but he also raised and developed ideas for liberation of Lithuania.
The VLIK, which was restored in West Germany, consisted of political parties that had been active in parliamentary Lithuania and the resistance movements that had already emerged in occupied Lithuania. They formed Christian and secularist blocs; however, disagreements between them threatened the unity of the work of Lithuanian liberation. On the other hand, the political parties and the resistance movements that were involved in the VLIK demonstrated their mutual trust in the organisation, which united them, by transferring their political power to it. Thus, the VLIK expressed not only the political will of part of the nation (the diaspora) but of the whole nation to win independence and freedom for Lithuania. In this context, the chairman of the VLIK called on all these political groups to unite in support of the idea of liberation of Lithuania.
At the beginning of this period, the VLIK, after making amendments to the Declaration of 16 February 1944, issued the Würzburg Protocol on 3 July 1945, according to which the system of the restored independent Lithuania was to be based on the Constitution of 1922. Although there was a great deal of anticipation of a clash between hostile Great Powers at the beginning (in the second half of the 1940s), in the long term the guidelines of the liberation work held high hopes, relying on the principles of the Atlantic Charter as well as on the UN Declaration, and looking forward to the Peace Conference.
Promoting the cause of Lithuania’s freedom, the VLIK actively drafted and sent memoranda and statements to the leaders of the USA, Great Britain and other major democracies. In addition to the aspirations of the Lithuanian people, the documents expressed concern about the situation in the occupied country, namely, the ongoing armed resistance struggle, the mass deportations of the population, and the fate of the Lithuanians who had fled to the West.
As mentioned above, one of the main aims objectives of the VLIK’s activities in the given period was to organise the Lithuanian government in exile, which required the settlement of relations with the Lithuanian diplomatic service (LDS) which embodied the guarantor of the constitutional continuity of the state. Meetings between the two institutions have been held for this purpose. Nevertheless, it has to be admitted that no agreement on any specific manifestations of representation of the interests of Lithuania as a state was reached between the VLIK and the LDS. The attempt to create an exilic authority relying on the Lithuanian Constitution dated 1922 and consisting of the VLIK, which performed the “functions of the Seimas and the President of the Republic”, and the Executive Council (Lith. VT), which corresponded to the “Government, the Cabinet of Ministers”, was unsuccessful. After the discovery in Washington in 1954 that the US “[did] not practice official recognition of such organisations”, the idea of setting up a Lithuanian government in exile was abandoned at the end of the 1950s.
In the 1940s, however, the VLIK managed to fend off the claims of the new entity, the Supreme Committee for the Reconstruction of Lithuania (Lith. VLAK), which declared itself “the supreme political and military leader of the work of reconstruction of the state”. At a meeting of representatives of the VLIK, the VT and the Lithuanian resistance organised in Baden-Baden on 7–9 July 1948, it was agreed that the VLIK and the VT would lead the struggle for the liberation of Lithuania abroad. At the same time, the VLIK assumed the right to represent the resistance, and when international circumstances changed in the early 1950s, the Lithuanian partisans were urged to protect their lives and rely on the diaspora which would continue to pursue the issue of the freedom of the homeland through political and diplomatic means.
By gathering Lithuanians – political refugees – into the Lithuanian World Community (Lith. PLB), Krupavičius became the founder of this organisation and performed an important work in our history. The Lithuanian Charter published on 14 June 1949 laid the foundations of the ideology of Lithuanians all over the world, emphasising two main (“primary and incidental”) goals for the compatriots, namely, to preserve Lithuanian identity and to “regain freedom for Lithuania”.
In modelling the future of Lithuania, Krupavičius envisaged a “secularist” path for Lithuania, but urged that Christianity should not be abandoned, otherwise materialism would take its place.
Arūnas Vyšniauskas
Santrauka
Nors istorijos politika Putino Rusijoje jau tapo moksliškai nagrinėjama tema tarptautiniu mastu, tačiau šios politikos vingiai interpretuojant bei vertinant vadinamąjį Molotovo–Ribentropo paktą per visą Vladimiro Putino ikišiolinio valdymo laikotarpį nėra dar pakankamai išnagrinėti. Straipsnyje bandoma bent iš dalies užpildyti šią spragą, naudojantis viešai prieinamais šaltiniais. Glaustai atskleidžiami ir analitiškai sisteminami Rusijos istorijos politikos pokyčiai 1999–2021 m. traktuojant 1939 m. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartį, dar vadinamą Hitlerio–Stalino ar Molotovo–Ribentropo paktu. Nors SSRS II liaudies deputatų suvažiavimas 1989 m. gruodžio 24 d. pasmerkė Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos slaptuosius susitarimus, tačiau po SSRS subyrėjimo Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerija jau 1999 m. padarė pirmąjį bandymą iš naujo pateisinti 1939 m. nepuolimo sutartį su nacistine Vokietija. Ilgu V. Putino valdymo laikotarpiu Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptąjį papildomą protokolą bei SSRS 1939–1940 m. teritorinę ekspansiją pateisinanti tendencija stiprėjo, ypač po 2014 m. pavasarį Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Kremliaus skleidžiamame istorijos naratyve šis paktas tėra vaizduojamas kaip epizodinis reiškinys, nelabai moralus, tačiau pateisinamas Rusijos geostrateginių interesų požiūriu, vengiant akcentuoti, kad slaptaisiais susitarimais pagrįstas Europos perdalijimas buvo vykdomas mažesnių šalių suvereniteto sąskaita. Vis dėlto 1939–1941 m. 22 mėnesius trukusio Sovietų Sąjungos ir Vokietijos Reicho tam tikro aljanso ir slaptųjų susitarimų istorija kėlė ir kelia Kremliui nemažai problemų, visų pirma tarptautiniu mastu. Tuo gali būti paaiškinamas oficialiosios pozicijos vinguriavimas (manevravimas) traktuojant Molotovo–Ribentropo paktą ir iš jo išplaukusius tolesnius susitarimus su nacistine Vokietija. Pastaraisiais metais oficialiosios Maskvos istorijos politikos strategijoje, ypač nuo 2018 m., ypatingą vaidmenį imta skirti Rusijos archyvų veiklai viešinant internete anksčiau įslaptintus šaltinius. Taip siekiama dokumentaliai parodyti, kad tarptautinė situacija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo metu buvo labai sudėtinga, komplikuota, o jos atskleidimas, Maskvos požiūriu, gali prisidėti prie jai nepalankių antisovietinių ir antirusiškų propagandinių šablonų sulaužymo, primityvių spekuliacijų apie Molotovo–Ribentropo pakto priežastis bei pasekmes atmetimo. Kartu norima priminti, kad ir kitos šalys (JAV, Anglija, Prancūzija, net ir Lenkija) turėjo gėdingų sandėrių su hitlerine Vokietija ar santykiuose su ja darė klaidų. Tokiomis sąlygomis yra svarbu toliau tirti Rusijos istorijos politiką ir nagrinėti ją platesniame kontekste, atsižvelgiant į vykstančius pokyčius, aprėpiant ir kitų šalių istorijos politikos prieigas bei jų raidą aiškinant Antrojo pasaulinio karo priežasčių, ištakų, pradinio etapo traktavimą.
Summary
Although the politics of history in Putin’s Russia has already become a topic of scientific research internationally, the twists and turns of this policy in the interpretation and assessment of the so-called Molotov-Ribbentrop Pact throughout Putin’s reign have not yet been sufficiently examined. The article attempts to fill this gap, at least in part, by drawing on publicly available sources. It provides a concise account and analytical framework of developments in Russian historical politics between 1999 and 2021 in the treatment of the 1939 German-Soviet non-aggression treaty, also known as the Hitler-Stalin or Molotov-Ribbentrop Pact. Although the Second Congress of People’s Deputies of the USSR on 24 December 1989 condemned the secret agreements between the Soviet Union and Nazi Germany, after the collapse of the USSR, the Ministry of Foreign Affairs of the Russian Federation made the first attempt to re-justify the 1939 non-aggression treaty with Nazi Germany as early as in 1999. During the long period of Putin’s rule, the tendency to justify the Molotov-Ribbentrop Pact and its secret additional protocol, and the USSR’s territorial expansion of 1939–1940, has been growing, especially after Russia’s annexation of Crimea in spring 2014. The Kremlin’s historical narrative portrays the pact as an episodic phenomenon, not very moral, but justified in terms of Russia’s geostrategic interests, avoiding to emphasise that the partition of Europe based on the secret agreements was at the expense of the sovereignty of smaller states. However, the history of the 22-month alliance and collusion between the Soviet Union and the German Reich between 1939 and 1941 has been and continues to be a problem for the Kremlin, particularly internationally. This may explain the vacillation (manoeuvring) of the official position with regard to treatment of the Molotov-Ribbentrop Pact and the subsequent agreements with Nazi Germany that followed from it. In recent years, especially since 2018, Moscow’s official history policy strategy has given a special role to the work of Russian archives in making previously classified sources publicly available online. The aim is to document the complexity and intricacy of the international situation on the eve of and during the Second World War, which, from Moscow’s point of view, can contribute to breaking the anti-Soviet and anti-Russian propaganda clichés that are unfavourable to it, and to rejecting the primitive speculations about the causes and consequences of the Molotov-Ribbentrop Pact. At the same time, the aim is to remind everyone that other countries (USA, UK, France, and even Poland) had shameful deals with Hitler’s Germany or made mistakes in their relations with it. In this context, it is important to further investigate the politics of history in Russia and to analyse it in a broader context, taking into account the changes taking place, and to include other countries’ approaches to historical politics and their evolution in the interpretation of the causes, origins, and the initial stages of the Second World War.
Gintautas Ereminas
Publikacija pristato sudėtingomis salygomis Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos vykdytą lietuvių švietimą Lenkijos valdomame krašte. Remiantis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos medžiaga (f. 175), šioje ir kitose publikacijose bus siekiama rekonstruoti draugijos vykdytą veiklą Vilniaus krašto valsčiuose: Apso, Benekainių, Dieveniškių, Marcikonių, Rimšės ir kituose.
ĮVADAS
Remiantis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomais archyviniais šaltiniais, publikacijoje nagrinėjama lietuvių švietimo organizacijos – Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos* veikla Dieveniškių valsčiuje Vilniaus krašto lietuviams politiškai sudėtingu laikotarpiu – Lenkijos administracinei valdžiai suaktyvinus veiksmus, varžančius lietuvių švietimą ir kultūrinį gyvenimą**.
Lietuvių Šv. Kazimiero draugija Dieveniškių valsčiuje turėjo skyrius Bilių, Didžiulių, Grybiškių, Jurgelionių, Kaziulių, Kovalių, Maciucių, Miežionių, Milkūnų, Pupiškio, Puškonių, Rimašių, Stalgonių, Šiaudainių, Valackiškių, Žižmų kaimuose ir Dieveniškių miestelyje. Archyviniuose dokumentuose išliko duomenų apie iš viso septyniolika skyrių, veikusių Diveniškių valsčiuje. Tačiau tai dar nereiškia, kad skyrių negalėjo būti daugiau.
Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos skyriai buvo organizuojami atsižvelgiant į visus tuometinius reikalavimus pagal schemą: prašymas Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos Centro valdybai, jo svarstymas, prašytojų priėmimo į Lietuvių Šv. Kazimiero draugiją liudijimas, dvikalbis steigiamojo susirinkimo blankas ir oficialus informacinis laiškas Lenkijos administracinės valdžios pareigūnui – apskrities seniūnui, prašant užregistruoti įkurtą skyrių ir išduoti registracijos pažymėjimą. Informacinis laiškas Lenkijos administracinės valdžios pareigūnui – apskrities seniūnui būdavo siunčiamas siekiant išvengti Lenkijos administracinės valdžios policijos pareigūnų priekabių, nepaisančių Lenkijos Respublikos įstatymų, kuriuose išdėstyti draugijų veikimo principai.
Jeigu Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos skyriai neturėdavo apskrities seniūno išduoto registracijos pažymėjimo, jie negalėdavo pradėti pilnavertiškai veikti, jų galimybės būdavo gana ribotos (Dieveniškės, Kovaliai), o Lenkijos administracinės valdžios policijos pareigūnai skyrių legitimumą neigdavo. Skyrių nariai iš Lenkijos administracinės valdžios policijos pareigūnų pusės patirdavo psichologinį ir fizinį smurtą: įvairiais pretekstais rašomi protokolai, įkalinama. Spaudimas baigdavosi, kai iš skyrių pasitraukdavo visi nariai, o jie patys nustodavo egzistuoti. Vis dėlto būta atvejų, kai lietuviai nenusileisdavo ir, siekdami turėti savo kaime Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos atstovybę, skyrius atkurdavo (Milkūnai, Pupiškis, Puškonys).
Lietuvių Šv. Kazimiero draugija steigdama skyrius iš Lenkijos administracinės valdžios pareigūnų sulaukdavo ir kitokios reakcijos: pavyzdžiui, Ašmenos apskrities seniūnas, nenurodęs motyvo, atmetė Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos prašymą užregistruoti skyrių Miežionyse, o skyriaus nariai steigėjai kiek vėliau patyrė Lenkijos administracinės valdžios policijos pareigūnų persekiojimą.
Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos Centro valdybos santykiai su Dieveniškių valsčiuje įkurtų skyrių vadovybe ir nariais paprastai būdavo draugiški, tačiau kartais Centro valdybai tekdavo įsikišti ir aiškintis vidinio susiskaldymo priežastis, tampant arbitru tarp draugijos skyriaus vadovybės ir eilinių narių.
Toliau tekste pasviruoju šriftu pateikiamas autoriaus tekstas, stačiai – skelbiamų Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos dokumentų tekstai.
Romas Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje, kurioje, be jo, augo dar du broliai, vyresnysis Antanas (g. 1945 m.) ir jaunesnysis Arvydas (g. 1958 m.). Iki 1963 m. R. Kalanta su tėvais ir broliais gyveno Alytuje, tuomet šeima persikėlė gyventi į Kauną, Vilijampolę. Jo tėvas dirbo Kauno politechnikumo direktoriaus pavaduotoju, vėliau sandėlininku, mama – Kauno 13-oje vidurinėje mokykloje, aptarnavimo sferoje.
1963–1968 m. R. Kalanta mokėsi Kauno 6-ojoje aštuonmetėje mokykloje, vėliau nuo 1968 m. Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Jo mokyklinėse charakteristikose nurodoma, kad „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe“. R. Kalantai rūpėjo tautos egzistencijos problemos, jaudino tautinę ir asmenybės saviraišką varžanti visuomeninė politinė padėtis Lietuvoje. Buvo vienas iš to meto daugelio jaunuolių, kurie, protestuodami prieš sovietinį saviraiškos laisvės varžymą, nešiojo ilgus plaukus. Mėgo „The Beatles“ muziką. Religinga motina vaikus auklėjo katalikiška dvasia, todėl jis niekada neslėpė esąs praktikuojantis katalikas. Dėl jo religinių įsitikinimų ir visuomeninių pažiūrų mokykloje kildavo tam tikrų nesutarimų, 1971 m. jis buvo pašalintas iš komjaunimo. 1971 m. R. Kalanta turėjo baigti vidurinę mokyklą, tačiau jos nebaigė, neišlaikęs istorijos egzamino, nes nesirėmė marksistinėmis-lenininėmis istorijos dogmomis.
Tikėtina, kad jis jau buvo patekęs į KGB akiratį ir dėl to jam buvo sutrukdyta baigti mokyklą. Tuomet R. Kalanta perėjo mokytis į Kauno 5-ąją vakarinę (pamaininę) vidurinę mokyklą. R. Kalantos biografai pabrėžia, kad mokslai jam „nelabai sekėsi“. Kiek tai patikima informacija, šiandien sunku patvirtinti. Tačiau jo paskutinio trimestro pažymiai penkiabalėje sistemoje buvo tokie: lietuvių k. ir literatūra – 4, rusų k. ir literatūra – 4, algebra – 3, geometrija – 3, istorija – 3, visuomenės mokslai – 3, biologija – 5, fizika – 4, astromonija – 4, chemija – 4, užsienio kalba – 4. Tai liudija, kad R. Kalanta mokėsi vidutiniškai.
Tęsinį skaitykite žurnale
Mokslinė konferencija „Neginkluotas pasipriešinimas: prielaidos, patirtys, retrospektyva minint Romo Kalantos pasiaukojimo jubiliejinius metus (1972–2022)“
Siekiant paminėti Romo Kalantos aukos prasmę Lietuvos išlaisvinimui ir pažymėti jo protesto akcijos 50-metį, šių metų gegužės 13-ąją Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru ir Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka surengė mokslinę konferenciją „Neginkluotas pasipriešinimas: prielaidos, patirtys, retrospektyva minint Romo Kalantos pasiaukojimo jubiliejinius metus (1972–2022)“.
LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorė dr. K. Burinskaitė skaitė pranešimą „Sovietinės valdžios reakcija į 1972 m. Romo Kalantos susideginimą ir po jo sekusius protestus“. LGGRTC Okupacinių režimų veiklos tyrimų ir viešinimo skyriaus vyriausiasis istorikas dr. A. Vyšniauskas skaitė pranešimą „Sakralinė Romo Kalantos auka, jaunimo neramumai Kaune ir katalikų padėtis Lietuvoje pagal 1972 m. užsienio spaudos pranešimus“.
Lietuvos Respublikos Seimo nariai, istorikai, politikos mokslų atstovai pateikė pranešimus apie Romo Kalantos veiksmo prasmę dabarčiai, ypač karo Ukrainoje kontekste. Apie sovietinės okupacijos metais patirtus išgyvenimus pasakojo rezistencijos dalyviai, menininkai ir kultūros lauko veikėjai.
Konferencijos pranešėjams buvo įteikti Romo Kalantos susideginimo 50-mečiui atminti išleisti jubiliejiniai medaliai.
Konferencijos vaizdo įrašą galima peržiūrėti Youtube platformoje
Lazdijų Laisvės kovų muziejaus ekspozicija, Lazdijų rajono savivaldybės darbuotojo Aldo Liaukaus nuotr.
2022 m. sausio 13 d. Lazdijuose buvo atidarytas naujas Laisvės kovų muziejus. Atidarymo renginyje dalyvavo ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, muziejų pašventino Lazdijų dekanato dekanas kunigas Nerijus Žvirblys, priminęs čia įamžintą svarbų šalies ir Lazdijų krašto istorijos laikotarpį. Muziejininkė edukatorė, laikinai einanti direktoriaus pareigas, Daiva Andruškevičienė perskaitė į muziejaus atidarymą negalėjusios atvykti Lietuvos Respublikos Prezidento žmonos – ponios Dianos Nausėdienės atsiųstą laišką su sveikinimais. Renginio metu savo padėkas ir mintis išsakė Adolfo Ramanausko Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir partizanų ryšininkės Elės Radzevičiūtės-Andruškevičienės dukra Onutė Vaišnorienė.
Šio muziejaus atsiradimas – nemenkas įvykis Lietuvos laisvės kovų atminimo kultūroje. Tai – vienas iš vos kelių Lietuvos muziejų, įrengtų autentiškoje partizanų karo įvykius menančioje erdvėje. Pastatas, kuriame duris atvėrė naujoji ekspozicija, tarpukariu buvo vadinamas Petrauskų namu ir glaudė nemažai miesteliui svarbių įstaigų, o sovietinės okupacijos pradžioje jame buvo įkurdintos krašto sovietizaciją padėjusios vykdyti represinės struktūros (MGB, KGB). Pastato rūsyje veikė kalinimo ir kankinimo kameros, kur Lietuvos partizanų karo metais buvo laikomi ir tardomi suimtieji, tarp kurių – daugybė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės kovotojų. Pasak Laisvės kovų muziejaus vyriausiosios muziejininkės Jūratės Paciukonienės, šis muziejus atsirado Lazdijų rajono tremtinių, partizanų, politinių kalinių ir jų artimųjų iniciatyva.
Lazdijų Laisvės kovų muziejaus ekspozicija, Lazdijų rajono savivaldybės darbuotojo Aldo Liaukaus nuotr.
Muziejaus fonduose yra surinkti politinių kalinių, tremtinių, partizanų, jų ryšininkų, kitų gyventojų prisiminimai, daiktiniai liudijimai apie 1944–1953 m. laisvės kovas bei Lazdijų krašto gyventojų trėmimo ir įkalinimo etapus. Herojiški ir tragiški įvykiai pristatomi dviem sluoksniais. Pirmasis – tai pati iškalbinga, šiurpius įvykius menanti erdvė. Pastato rūsyje galima pamatyti autentiškas kameras, kuriose įrengta išlikusių kalinių liudijimais persmelkta „Prisiminimų kamera“, namų ir mylimų žmonių ilgesį, nerimą ir baimę atspindinti meninė vaizdo instaliacija „Tarp sapno ir realybės“. Rūsio kalėjimo ekspozicijos taip pat pasakoja Lazdijų kalėjimo ir MGB kalėjimų sistemos istoriją.
Pirmo aukšto dalyje ir antrame aukšte įrengtos interaktyvios parodos, kuriančios pasakojimą vaizdo, teksto ir garso instaliacijų priemonėmis. Pirmame aukšte taip pat įsikūrė konferencijų salė, transformuojama į parodų salę arba laikinų parodų erdvę, ir kabinetai muziejaus darbuotojams. Antrame aukšte pristatoma pastato – Petrauskų namo – istorija.
Po Laisvės kovų muziejaus atidarymo už laisvės gynėjus buvo aukojamos Šv. Mišios Lazdijų Šv.Onos bažnyčioje. Žuvusiuosius už Lietuvos laisvę susirinkusieji pagerbė prie atminimo laužų Nepriklausomybės aikštėje.
Diskusijos dalyviai. Iš kairės: LGGRTC generalinis direktorius dr. A. Bubnys, Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Tomas Balkelis, diskusijos moderatorė LNB Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Natalija Arlauskaitė ir Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno ir scenografijos katedros profesorius K. Grigaliūnas
2022 m. sausio 26 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko Lietuvos kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Grigaliūno parodos atidarymas ir jo knygos „Lietuvos žydai, grįžę iš nacių konclagerių“ pristatymas ir diskusija. Tai knyga apie Lietuvos žydus, išgyvenusius nacių persekiojimus, getus, konclagerius ir grįžusius į Lietuvą. „Lietuvos žydų kalinimas Štuthofe ir kituose nacių konclageriuose 1943–1945 m.“ – šią knygos dalį parašė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys. Diskusijos dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno ir scenografijos katedros profesorius K. Grigaliūnas, LGGRTC generalinis direktorius dr. A. Bubnys, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Natalija Arlauskaitė, Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Tomas Balkelis. Diskusiją moderavo LNB Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė.
„Kuomet buvo likviduoti Vilniaus ir Kauno žydų getai, daug Lietuvos žydų buvo išvežta į Estijos ir Latvijos koncentracijos stovyklas. Kur kas blogesnė fizinė ir psichologinė būklė buvo tų Lietuvos žydų, kurie kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje. Reikia pabrėžti, kad Štuthofas – Lietuvos kančių simbolis. Kaip totalitarinis režimas laužė jų gyvenimus ir likimus, kentė tvyrančią fizinę ir psichologinę prievartą, sunku žodžiais apsakyti. O vėliau nacių konclagerius išgyvenusių, netektis ir traumas patyrusių Lietuvos žydų laukė vėl nauji išbandymai ir naujos žiaurumo apraiškos“, – renginyje kalbėjo A. Bubnys.
Projekto sumanytojas dailininkas Kęstutis Grigaliūnas
Įprasta Holokausto pabaigą sieti su nacistinės Vokietijos pralaimėjimu sąjungininkams 1945 m. pavasarį. Tačiau tokios chronologinės ribos nėra nei istoriškai, nei moraliai tikslios. Procesas, kurio metu po Antrojo pasaulinio karo į Lietuvą iš Vakarų grįžtantieji, tarp jų ir sugrąžintieji iš nacių konclagerių, buvo tikrinami SSRS patikrinimo punktuose arba lageriuose, ar yra lojalūs naujajai sovietinei santvarkai, vadintas filtracija. Lietuvos ypatingajame archyve saugomos 32 598 filtracinės bylos, o abėcėlinėse kartotekose – daugiau nei 100 tūkst. kortelių.
Parodoje pristatomos nacių konclagerių kalinių, perėjusių filtracijos lagerius, veidų fotografijos su trumpomis biografijomis ir knyga „Lietuvos žydai, grįžę iš nacių konclagerių“. Joje, be eksponuojamų, pristatomos 335 fotografijos, pateikiamos trumpos Lietuvos žydų, grįžusių iš nacių konclagerių, biografijos, kurias K. Grigaliūnas surinko.
„Mano pagrindinis ieškojimų taikiklis – žmonių veidai, svarbiausia – jų akys. Galima sakyti, aš kaip menininkas kolekcionuoju šitų bylų akis“, – sakė šio projekto sumanytojas K. Grigaliūnas.
Skaidrė iš Lukiškių kalėjimo ir aikštės pertvarkymo koncepcijos pristatymo
Nuo 2022 m. pradžios LGGRTC vyko intensyvūs darbai rengiant istorinės atminties įamžinimo Vilniaus Lukiškių aikštėje pasiūlymą. LGGRTC vyresnysis patarėjas architektas dr. Algis Vyšniūnas per metus net keletą kartų pristatė galimybių studiją „Istorinės atminties įamžinimo strategija Lukiškių kalėjimo komplekse, Lukiškių aikštėje ir jos prieigose“. 2022 m. sausio 27 d. pirminis projektas buvo pristatytas Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje, vasario 1-ąją – tiesioginėje LRT laidoje „Ryto allegro“ „Lukiškių kalėjimo ateitis: ar intriga išlieka?“ Kovo 2-ąją vyko antrasis darbo grupės susitikimas, kuriame dalyvavo ne tik LGGRTC vadovai ir darbuotojai, bet ir žinomi architektai, dailininkai, istorikai bei Prezidentūros, Vyriausybės, Turto banko, Užsienio reikalų ministerijos, visuomeninių organizacijų atstovai.
„Istorinės atminties įamžinimo strategijos Lukiškių kalėjimo komplekse, Lukiškių aikštėje ir jos prieigose“ darbo grupės pirmininkas LGGRTC vyr. patarėjas, architektas dr. A.Vyšniūnas
Pasak darbo grupės pirmininko dr. Algio Vyšniūno, labai svarbu deramai įamžinti tremties, Gulago, Holokausto, laisvės gynėjų, Nepriklausomos Lietuvos ministrų istorinę atmintį. Darbo grupė siekia įamžinti istorinę patirtį per miesto erdvinę struktūrą, atrasti ir parodyti istoriją, perteikti istorinį pasakojimą pačiame urbanistiniame miesto audinyje. Galimybių studijos rengėjai teigia, kad Lukiškių kalėjimo pastatas yra glaudžiai susijęs su gretimomis erdvėmis ir statiniais (Lukiškių aikšte kaip 1963–1964 m. sukilimo vadų egzekucijos vieta, buvusio KGB kalėjimo pastatu, dabartiniu Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi Gedimino prospekte, paminklu Lietuvos politiniams kaliniams ir tremtiniams Aukų gatvėje), todėl būtų prasminga susieti šiuo atskirus taškus į visumą. Pasak Vyšniūno, Lukiškių kalėjimas turi milžinišką potencialą tapti daugiafunkciniu edukaciniu centru įtraukiant ir tarpusavyje integruojant aplinkines miesto erdves.
Diskusijos dalyviai Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje
Koncepcijos pristatymo „Ryto allegro“ laidoje galite klausytis LRT mediatekoje (nuo 1 val.).
Dokumentinio filmo „Laisvės žvalgas“ (2021) kūrėjai (iš dešinės): režisierius istorikas-archeologas Algis Kuzmickas ir LGGRTC istorikas Dalius Žygelis filmo peržiūroje Valdovų rūmuose 2022 m. vasario 23 d.
Lietuvos Respublikos Seimo paskelbti Juozo Lukšos-Daumanto jubiliejiniai metai buvo gausūs šiai asmenybei skirtais paminėjimo darbais ir renginiais. Jų pabaigoje buvo baigtas filmuoti ir sumontuotas daugelio istorinių televizijos laidų ir dokumentinių filmų autoriaus, istoriko archeologo Algio Kuzmicko kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriku Daliumi Žygeliu sukurtas dokumentinis filmas „Laisvės žvalgas“ (2021). Filmas sukurtas LGGRTC užsakymu. 2022 m. vasario 23 d. jis buvo parodytas Lietuvos valdovų rūmuose.
Filmą galima pamatyti Youtube platformoje
Iš kairės: „Kryžių kalnas. Kelias į šviesą“ albumo autorius A.Ostašenkovas, LGGRTC Tuskulėnų memorialinio komplekso vedėja Dovilė Lauraitienė, LGGRTC direktorius dr. A. Bubnys
2022 m. kovo 9 d. Vilniuje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje įvyko šiauliečio Aleksandro Ostašenkovo fotografijų parodos atidarymas ir fotografijų albumo „Kryžių kalnas. Kelias į šviesą“ pristatymas. Garbius svečius ir susirinkusiuosius pasveikino LGGRTC generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.
„Man labai malonu atverti šią parodą ir pasidžiaugti kartu su Jumis visais unikaliais menininko darbais. Kryžių kalnas, atsiradęs kaip nuoširdus tikėjimo ženklas, nepaisant kančių ir išmėginimų, tapo tikėjimo, stiprybės ir ištvermės ženklu mūsų Lietuvoje. Autoriaus darbuose daug šviesos ir susimąstymo apie žmogaus gyvenimo prasmę, egzistenciją. Džiugu, kad žymus fotografas parodą pristato pas mus“, – sakė LGGRTC generalinis direktorius dr. A. Bubnys.
Parodos ir knygos „Kryžių kalnas. Kelias į šviesą“ autorius dalija autografus
„Šiandien gyvojo medžio šviesa plačiai skleidžia savo spindulius. Kryžių kalnas tapo tiltu, jungiančiu piligrimus su daugeliu pasaulio kraštų. Šis fotografijų albumas įtaigiai atskleidžia unikalaus paveldo istoriją. Atėjo laikas, kai nereikia aiškinti, kuo svarbus Lietuvai Kryžių kalnas. Tai vieta, teikianti stiprybės ir palaimos mūsų brangiai Tėvynei Lietuvai ir visam pasauliui“, – kalbėjo Jo Ekscelencija, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. „Kelias, kalnas, kryžiai – Lietuvoje yra unikali vieta, vienintelė tokia pasaulyje. Tai Kryžių kalnas. Kryžių miškas. Didelių ir mažų kryžių, kurie auga ant šios kalvos. Niekam nepasisekė jų išnaikinti. Vis atauga iš naujo. Šiandien jie yra ypač gausūs“, – yra kalbėjęs popiežius Jonas Paulius II, 1993 m. rugsėjo 7 d. lankydamasis Kryžių kalne. Savo mintimis pristatant parodą dalijosi kun. Evaldas Darulis OFM. Jis sakė, kad Kryžių kalnas yra žinomas visame pasaulyje. Tai šventa vieta, kurią aplanko ne tik pavieniai asmenys ir grupės iš Lietuvos, bet taip pat ir maldininkai bei piligrimai iš viso pasaulio. Galbūt jie ne visuomet pažįsta Lietuvą, tačiau neklysdami suranda Kryžių kalną – pasaulio katalikų paminklą.
Knygos „Kryžių kalnas. Kelias į šviesą“ autorius kalbėjo, kad jam šis darbas – tai vieta, kurioje susitinki su savimi, vidinis kelias į savęs pažinimą. „Šiandien, kai Ukrainoje vyksta karas ir žūsta nekalti žmonės, mes jau susitinkame kito pasaulio ir kintančių vertybių akivaizdoje. Bet šviesa visada nugali tamsą. Tikėkime tuo!“ – kalbėjo fotomenininkas. Medžiagą šiam albumui jis kaupė per 30 metų. Knygą jau greit bus galima įsigyti Lietuvos knygynuose:
Aleksandras Ostašenkovas, „Kryžių kalnas. Kelias į šviesą“, Šiauliai: Inovacijų ir kompetencijų ugdymo institutas, 2022.
Parodos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ atidarymas Lietuvos Respublikos Seimo Vitražo galerijoje. Sveikinimo žodį taria LGGRTC generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Vilnius, 2022 m. kovo 23 d.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ pradėta leisti 1972 m., mini jos leidybos penkiasdešimtmetį, vertindamas šio istorinio įvykio ir pogrindžio leidinio svarbą lietuvių tautai ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimui, pabrėždamas, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ griežtos cenzūros, propagandos ir laisvos spaudos draudimo sąlygomis buvo platinama net septyniolika metų ir jai pravyko pralaužti geležinę uždangą ir skelbti pasauliui apie tikrąją padėtį Lietuvoje, paskelbė 2022-uosius „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ metais.
Parodos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ atidarymo akimirka. Kalba kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ
2021 m. Seimo įsteigta Laisvės premija buvo paskirta „Kronikos“ leidėjams. Ji yra skiriama žmonėms, nusipelniusiems laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms, ja taip pat įvertinamas asmenų ir organizacijų indėlis skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. 2022 m. Laisvės gynėjų dieną, sausio 13-ąją, Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje, iškilmingos ceremonijos metu premija buvo įteikta Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolėms Gerardai Šuliauskaitei SJE ir Bernadetai Mališkaitei SJE bei Telšių vyskupui emeritui Jonui Borutai SJ.
LGGRTC generalinis direktorius dr. A. Bubnys su darbuotojais.
2022 m. kovo 20 d. Simne, kuriame ir prasidėjo „Kronikos“ leidyba, vyko iškilmingas jubiliejaus minėjimas. Ta proga Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios, vėliau Simno kultūros namuose vyko konferencija su menine programa.
Kovo 23-iąją Lietuvos Respublikos Seimo Vitražo galerijoje buvo pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta paroda „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“.
Parodos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ atidarymo dalyviai, kronikos rengėjai ir platintojai
Renginyje dalyvavo Jo Eminencija kardinolas, pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ vyriausiasis redaktorius Sigitas Tamkevičius, leidėjai ir bendradarbiai, Lietuvos Respublikos Seimo nariai, LGGRTC generalinis direktorius dr. A. Bubnys, istorikai, mokytojai ir kiti garbingi svečiai. Parodą atidarė Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikų išanalizuoti ir pradėti viešinti dokumentai rodo, kad sąjungininkų gretose prieš nacistinę Vokietiją kovoję Didžiojoje Britanijoje iš Lenkijos Respublikos piliečių suformuoto Anderso armijos korpuso kariai pokariu sovietų nemalonę pelnė viešai palyginę gyvenimą demokratiniuose Vakaruose ir Sovietų Sąjungoje. Be to, 1951 m. trėmimo operacijos „Šiaurė“ (Север) neišvengė ir specialiais SSRS nutarimais iki šios armijos suformavimo amnestuoti Lenkijos pilietybę turėję kariškiai.
Lietuvoje yra išlikę 50 buvusių Lenkijos kariškių ir jų šeimų trėmimo bylų. Iš 50 buvusių karių 25 – lenkų tautybės asmenys, 17 – lietuvių, 5 – rusai, 2 – totoriai ir vienas baltarusis. Viešinami visi sprendimai ištremti, sovietinės pažymos apie tremiamus asmenis, sovietinio saugumo informatorių pranešimai apie Lenkijos kariškių pokalbius, jų pasisakymus apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Skelbiami ištremtųjų laiškai su prašymais paleisti iš tremties ir valdžios atsakymai, kodėl jie neišleidžiami. Pateikiama ir dalis tardymo protokolų.
Be to, paviešintuose dokumentuose publikuojamos ir tų žmonių nuotraukos, sąjungininkų kareivių knygelė. Kuo reikšmingi pradėti skelbti dokumentai?
„Visų pirma tai istoriniai dokumentai, kurie rodo tuometės oficialios Maskvos dviveidiškumą ir požiūrį į savo sąjungininkus, – sako LGGRTC generalinis direktorius istorikas dr. Arūnas Bubnys. – Kai mūšiams trūksta kovotojų, tinka ir į lagerius kaip „priešiškas sovietinei armijai elementas“ išsiųsti politiniai kaliniai, amnestuojami ir kriminaliniai nusikaltėliai.
Tačiau pergalė yra tik valdžiai, nes po karo artimųjų ilgesio į tėvynę atgintiems kariams pažadėtas „rojus“ tęsiasi neilgai: jau 1951 m. išleistas įsakas pradėti užsienį regėjusių ir su sovietine realybe jį lyginančių kariškių trėmimus.“ Pasak dr. A. Bubnio, be kitų, tarp ištremtųjų iš Lietuvos buvo ir kolūkio pirmininkas, ir apylinkės deputatas, ir žmogus, laikraščiuose šlovinęs sovietinę valdžią, per radiją kvietęs kitus, tarnavusius Anderso armijoje, grįžti į tėvynę. Primintina, kad 1945 m. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui abiejuose Anderso armijos Lenkijos korpusuose tarnavo 75 tūkst. kariškių. Iš viso operacijos „Šiaurė“ metu iš Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos buvo ištremta 13–14 tūkst. žmonių.
Tuskulėnų memorialo muziejininkai pristato pirmąją virtualią parodą „Spausdintinės reklamos pavyzdžiai sovietmečio Lietuvoje“. Joje bus rodomi vieną iš ekspozicijų („Projektas – Homo Sovieticus“) pasiekę totalitarinio režimo laikotarpiu to meto periodinėje spaudoje ir pavieniuose leidiniuose publikuoti reklamos pavyzdžiai.
Su sovietmečio ideologijos apraiškomis okupacinėje kasdienybėje ir dvasinio pasipriešinimo režimo propagandai istorija supažindinančio muziejaus bendruomenė virtualiai galės pamatyti, kokias reklamas matė XX a. penktojo–devintojo dešimtmečio Lietuvos gyventojai. Paroda skatins atsakyti į klausimus: ar sovietmečiu reklama buvo spalvinga, triukšminga, agresyvi? O gal priešingai – subtili, minimalistinė? Ar ji buvo tiksli ir sąžininga? Ar paveiki ir įtaigi? Kokią galią turėjo ir kokiems tikslams ji buvo naudojama?
Anot muziejininkų, geležine uždanga atskirtoje sovietinėje Lietuvoje, priešingai negu dabar, reklamos užsakovas buvo ne savarankiški verslai, o komunistų partijos valdoma valstybė. SSRS valdžia gebėjo manipuliuoti visuomene ir pasitelkdama reklamą žmones pakreipti sau naudinga linkme. Reklaminiais skelbimais buvo formuojamas sovietinis žmogus – paklusnus, pasiruošęs padėti įgyvendinti okupacinės valdžios keliamus tikslus ir tikintis, kad iš tiesų sovietinėje visuomenėje gyventi yra daug geriau negu Vakaruose.
„Virtualioje parodoje bus galima pavartyti įvairius to meto laikraščius, žurnalus, pavienius leidinius, trumpam įsikūnyti į sovietmečio Lietuvos spausdintinės reklamos vartotoją ir iš arčiau susipažinti su okupacijos laikotarpiu ideologijos tikslams naudota spauda“, – sako ją sumanęs vienas iš rengėjų Raimundas Kaminskas. Paroda suteikia galimybę paanalizuoti sovietmečio reklamos vaidmenis: informacinį, propagandinį, dezinformacinį, ir suprasti, kokią įtaką tai turėjo visuomenės požiūriui į ekonomiką, kasdienei buičiai ir vartotojiškai patirčiai.
Virtualios parodos – muziejui dar vienas būdas, padedantis savo bendruomenę supažindinti su iki šiol mažai pačių žmonių apmąstyta sovietmečio visuomenės kasdienybės dalimi. Paroda naudinga edukacine prasme, nes atskleidžia reklamose atsispindinčią sovietų vykdytą propagandą. Ekspozicijos tema yra aktuali ne tik istorikams bei istorijos mokytojams, bet ir reklamos bei žiniasklaidos studijų lauko specialistams, nagrinėjantiems reklamos evoliuciją, taip pat moksleiviams, kurie nori geriau pažinti anuomet mūsų tėvams ir seneliams okupantų primestą pasaulėžiūrą, t. y. kiekvienam, bandančiam suprasti reklamos poveikį ir galimas jos pasekmes.
Parodos autoriai ir rengėjai: Aistė Bajoriūnaitė, Aurelija Juodytė, Raimundas Kaminskas, Dovilė Lauraitienė, Elena Matulioniene, Aleksandras Nesvat, Agnė Šniaukštaitė-Beinorienė.
Parodą galite apžiūrėti čia
Neteisėta aneksija ir valstybės tęstinumas: Baltijos šalių prijungimas prie SSRS, Lauri Mälksoo , Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2021, 339 p.
Nepadariusi tautai gėdos. Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai, Rimantas Stankevičius, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2021, 248 p.
Pasienio zona, sudarytojas Rimantas Zagreckas, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2021, 180 p.
Užrašyti žodžiai liudija. 1941 metų tremtinių ir politinių kalinių dienoraščiai ir atsiminimai, sudarytojos Ramunė Driaučiūnaitė, Milda Jarušaitienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2021, 132 p.
The Words Written Testify. Diaries and Reminiscences of deportees and political prisoners of the year 1941, compiled by Ramunė Driaučiūnaitė, Milda Jarušaitienė, Vilnius: The Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania, 2021, 132 p.
Lietuvos kova už laisvę / Lithuaniaʼs fight for freedom, Ernest John Harrison, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2022, 176 p.
The KGB in Lithuania in 1954–1991, Compiled by Kristina Burinskaitė, Lina Okuličiūtė, Vilnius: The Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania, 2022, 56 p.
Atminti – vadinasi gyventi, sudarytojos Otilija Daniūnienė, Dalia Narušienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2022, 440 p.
Neturite paskyros?
Sukurti paskyrą
